Šį mėnesį kairiosios pakraipos vokiečių leidinyje „Blätter“ paskelbtas politikos apžvalgininko Albrechto von Luckės straipsnis gerai iliustruoja šią liūdną tiesą.
Vienas kertinių šio rašinio teiginių – NATO stiprėjimas Europoje, kurį paskatino Rusijos karas su Ukraina, esą nepadės demokratijoms kovoje su autoritariniais režimais. Kitas kertinis teiginys – šis karas nukreipia dėmesį nuo tokių dalykų kaip klimato krizė, kuri, autoriaus netiesiogiai peršama nuomone, yra didesnė problema už Rusijos agresiją, nes veikia visą žmoniją.
Luckė lyg ir mato pliusą, kad NATO stiprėja, bet čia pat mėgina parodyti šį stiprėjimą kaip neva kenkiantį Ukrainai, nes kuo geriau ginamos NATO šalys, tuo esą agresyviau Putinas atakuoja tarp dviejų priešiškų galių įstrigusią Ukrainą.
Anot Luckės, Rusijos sulaikymas – svarbi užduotis, tačiau ji esanti netinkama kaip programinis tikslas kuriant tokią ateitį, kuri pačiam Luckei atrodytų siektina. Mat iš Rusijos sulaikymo užduoties pelnosi Vakarų valstybių karo pramonė, jau ir taip besimėgaujanti menamais viršpelniais, kurie straipsnio autoriui neduoda ramybės.
Maža to, Luckė gąsdina skaitytojus Šaltojo karo prisiminimais, kalba apie „militarizacijos spiralę“ ir dviejų blokų priešpriešą, savo ruožtu sukelsiančią ar paaštrinsiančią dvi krizes, kurios turi atrodyti daug baisesnės už Ukrainos naikinimą bei jos taikių gyventojų žudymą: maisto (Afrikoje) ir, žinoma, klimato (visame pasaulyje).
Dėl klimato krizės karą Ukrainoje, kuris trukdo tą krizę įveikti, reikia skubiai pabaigti, o dviejų geopolitinių blokų priešprieša yra, pasak Luckės, atgyvena, kurios logika jokiais būdais negalime vadovautis.
Užtat mums siūloma vadovautis Luckės kairuoliška logika, pagal kurią, tiesą sakant, Hitleriui galima būtų atiduoti gabalą Prancūzijos, jei tai padėtų sulėtinti Arkties ledynų tirpimą arba pagerintų situaciją su maisto prekėmis kiekvieno žmogaus širdžiai privalomai mielame Sudane.
Atkeipkite dėmesį – Luckė nėra koks nors marginalas, kurį būtų įprasta pravardžiuoti „kraštutiniu kairiuoju“ ar panašiai. Taip, kaip jis rašo ir mąsto, galvoja nemaža dalis intelektualų, balsuojančių Europoje ir Amerikoje už kairiąsias partijas ir idėjas.
Dejavimu dėl maisto ir klimato problemų Luckė neapsiriboja. Jis cituoja vokiečių kairiosios koalicijos ministrę Annaleną Baerbock, kuri sako, kad NATO – tai aljansas už demokratiją ir tarptautinę teisę. Nemanykite, kad tokio aljanso priešai – tik Rusija, Kinija ir jų satelitai: priešai jau čia, tarp mūsų! Kone tokie pat NATO priešai, kaip Rusija ir Kinija, yra, Luckės požiūriu, Turkija ir Donaldas Trumpas.
Vargu, ar teksto autorius galėtų rišliai paaiškinti, kaip į NATO, jei tai – viso labo „aljansas už demokratiją“, galėjo būti priimta Antonijaus Salazaro valdoma Portugalija. Arba kodėl NATO prieše nebuvo paskelbta jos sena narė Graikija, kurią 1967–1974 m. valdė karinė chunta, ir JAV, kurių CŽV padėjo tai chuntai įsigalėti. Luckė susiaurina NATO prasmę iki savo ideologinių pageidavimų lygio.
Jei tokio pobūdžio ideologinius kliedesius rašytų dešiniųjų pažiūrų autorius, jis tuoj būtų apšauktas fašistu, ir turėti su juo ką nors bendra būtų nepadoru. Bet kai nusišneka kairysis, tai – tik nuomonių laisvė, nes juk „jis turi savo tiesą“ ir „tame tikrai yra nemažai tiesos“. O jei jūs su juo nesutinkate, tai greičiausiai pats esate kraštutinis dešinysis ir gal net radikalus heteroseksualas.
Tai, kad Rusija užpuolė Ukrainą, nagrinėjamo teksto autoriaus požiūriu, baisu ne tik ir gal net ne tiek todėl, kad žūsta ukrainiečiai ir aneksuojamos teritorijos, bet todėl, kad suduodamas smūgis Europai kaip demilitarizuotai pasaulio galiai. Luckė ragina gelbėti… pacifizmą, kuriuo grįstą Europos viziją griauna Putino karas Ukrainoje. Štai kur, pasirodo, Putino didžioji kaltė.
Trumpai ir paprastai tariant, Ukrainą užpuolęs Putinas kaltas ne tik arba galbūt net ne tiek dėl to, kad užpuolė kažkokią Ukrainą, kiek dėl to, kad trukdo Europai puoselėti savyje pacifizmą, be kurio ji tampa nebereikšminga, kovoti su klimato kaita, nuo kurios apsaugoti gali tik bendradarbiavimas su Maskva ir Pekinu, ir rūpintis, kad būtų tiekiamas maistas į europiečio širdžiai brangius kraštus, tokius kaip Sudanas ir Etiopija.
Luckė ir jo bendraminčiai nori, kad Europa būtų tokia pat bukai užsisvajojusi apie istorijos pabaigą, baili, bedantė ir morališkai bestuburė, kokia ji buvo tuos du dešimtmečius, per kuriuos leido įsigalėti Putinui.
Bet galbūt visa tai – pateisinama, svarbu ir siektina, nes – labai humaniška? Gal tai – tikrasis kelias į taiką ir visuotinę laimę? Galbūt tai – ta tikroji meilė žmonėms, kuri yra ne tik kairioji, bet ir bendražmogiška, ir krikščioniška?
Galbūt. Tik jei ši kairiųjų intelektualų ir jų vyriausybių mąstysena bei politika išties tokia humaniška, protinga, jautri ir ginanti silpnesniuosius bei nekaltuosius, tai kodėl šitie humanistai jau septynis mėnesius tiesiog stebi, kaip rusų raketos žudo civilius gyventojus Ukrainos miestuose, ir beveik nieko nedaro, kad juos apsaugotų?
Nepamirškime, kad dviejose Vakarų galios sostinėse – Berlyne ir Vašingtone – sprendimus priima būtent kairiosios vyriausybės. Vokietija dėl savo menkos pagalbos sunkiąja ginkluote visus šiuos metus daro gėdą Europai, nors Luckė turbūt galėtų pasidžiaugti dėl tokio vokiečių pacifizmo.
O Vašingtonas, nuo liepos mėnesio kalbantis apie viso labo dviejų NASAMS baterijų perdavimą Ukrainai, spalį net ir jų dar nebuvo perdavęs. Tris mėnesius – vien tuščios kalbos. Idant rusai dabar raketomis lengviau sugriautų Ukrainos energetikos infrastruktūrą.
Ir ne tik. Juk Rusija aktyviai naikina raketomis ir gyvenamuosius namus Ukrainos miestuose. Apskritai karas tęsiasi jau aštuntą mėnesį, o žmoniją taip mylintys JAV ir Vokietijos kairieji vis dar dalija pažadus, užuot seniai davę prašomų ginklų. Tiesa, ką tik perdavė Ukrainos oro gynybai vieną IRIS-T. Pajuskite Vakarų ir kairiojo humanizmo galią šiame skaičiuje: vieną. Po septynių karo mėnesių.
Šiame puikiame fone – juokingi bandymai teisintis aiškinant, jog šitaip esą išvengiama eskalacijos. Ne, mieli kairieji, šitaip jūs nieko nedeeskaluojate – šitaip jūs tik padedate Rusijai nužudyti ir palikti be pastogės ir šilumos daugiau ukrainiečių civilių.
Jeigu jau taip norite ieškoti Vakarų pasaulio priešų NATO viduje, tai žiūrėkite ne tik į Turkiją ir Trumpą, bet ir į veidrodį. Nes šitam karui palankias sąlygas tris dešimtmečius kūrėte būtent jūs su savo obamų ir šrioderių vyriausybėmis, Vakarų nuginklavimu, energetinės priklausomybės nuo Rusijos didinimu ir svarbiausia – politine pasaulėžiūra, iš kurios plaukia šie bei kiti apgailėtini ir net nusikalstami moralės požiūriu paklydimai.