Visa ši Seimo kadencija paženklinta nesibaigiančios konservatorių ir „valstiečių“ dvikovos. Dvikovos, kuri veikiau nustekens ir kovojančias partijas, ir jų sirgalius, nei padės triumfuoti laimėtojai ar pridės joms po tašką lygiųjų atveju.
Tai nereiškia, kad prieš artėjančius Seimo rinkimus pasitvirtins liaudies išmintis „kur du pešasi, trečias laimi“. Nėra to trečio, kuris laimėtų, ir nėra tos liaudies, kuri laikytina išmintinga.
Populiariausių partijų troškimas kiekviena proga ir be jos – vien iš sportinio azarto – kibti viena kitai į atlapus pirmiausia, tikėtina, atvėsins dalies jų rinkėjų entuziazmą.
„Valstiečių“ elektoratas – nestabilus, o konservatorių ištikimiausiųjų nors ir daug, bet ne tiek, kad pramuštų 30–40 mandatų Seime lubas.
2016-ieji parodė: net ir didžiausia sėkmė daugiamandatėje apygardoje negelbsti, kai vienmandatėse apygardose žmonės ieško alternatyvų dvipoliam santykiui („konservatoriai prieš socdemus“).
„Valstiečiai“ buvo ta alternatyva. Kitąmet – nebebus.
Ligi šiol LVŽS vadovavosi prielaida, kad „į kairę“ nuo konservatorių jie paprasčiausiai neturi rimtų politinių konkurentų, o rinkėjai – kito pasirinkimo. Tačiau miegojimas ant laurų nėra geriausia rinkimų strategija.
Savivaldybių tarybų ir merų rinkimai parodė dvi silpnas „valstiečių“ vietas. Pirma – jiems trūksta stiprių kandidatų į merus. Antra – jie pralaimi socialdemokratams ir konservatoriams net provincijoje (atėmus Vilnių, Kauną ir Klaipėdą), į kurią politiškai orientuojasi.
Pavojaus varpai „valstiečiams“ suskambės ypač garsiai tuo atveju, jei jie neužims ar bent nepasidalins pirmos vietos su konservatoriais Europos Parlamento rinkimuose.
Didžiulę frakciją Seime turinčiai valdančiajai partijai neturėtų kilti problemų ieškant žinomų pavardžių pirmajam sąrašo penketukui. Čia tas atvejis, kai pirmieji numeriai turi „ištempti“ partiją, o ne atvirkščiai.
„Neregėtos Lietuvos“ autorius Marius Jovaiša pirmajam sąrašo penketukui buvo jei ne vienas iš „garvežių“, tai bent tikrai ne balastas. Jį išbraukė, į jo vietą įrašydami visų seniai pamirštą kovotoją su žodžio ir minties laisve Laimą Mogenienę. Ji net ne nulis, o niekam neįdomus minusas.
Bet visa tai – net ne didžiausios LVŽS problemos. Didžiausia „valstiečių“ problema ta, kad gali nepasitvirtinti jų strateginė prielaida apie rimto pasirinkimo centro kairėje nebuvimą.
Taip, socdemai suskilę. Valdantieji „socialdarbiečiai“ – silpni ir nepopuliarūs, o LSDP turi pirmininką Gavau-Vilniuje-du-su-puse-procento. Mielą, bet tuščiakalbį, kažkuo panašų į Berniuką Meduoliuką iš animacinio filmo „Šrekas“.
Bet net ir turėdami tokį pirmininką, socdemai, stengdamiesi jo dažnai neminėti ir nedemonstruoti vietos elektoratui, kad neprisišauktų bėdos, savivaldos rinkimuose pasirodė išties gerai.
„Valstiečiai“ klysta, jeigu galvoja, kad Seimo rinkimuose LSDP jiems jokios grėsmės nekelia ir vieninteliai jų tikri varžovai – Gabrieliaus Landsbergio konservatoriai. LSDP jų nepasiveja tik todėl, kad su tokiu pirmininku galima vytis nebent šlubą kuiną.
Jei socialdemokratai nauju savo pirmininku išrinktų žinomą arba perspektyvų politiką, o ne Berniuką Meduoliuką ar Santa Klausą, „valstiečiams“ išauštų sunki diena. Socdemų reitingus galėtų smarkiai pakelti Vytenis Andriukaitis kaip naujas partijos lyderis.
Ir tada labai rizikuotų tie, kurie lažintųsi, kad Seimo rinkimuose „valstiečiai“ aplenks socdemus. Andriukaitis – tai jau ne pažintinė animacija paaugliams su besikartojančiais titrais: „Yra tokia partija, aš jos vadas, mano vardas – Gintautas, užsirašykite, nes pamiršite.“
Savo ruožtu didieji, bet ne tikrieji valdančiųjų varžovai – konservatoriai irgi klaidingai įsivaizduoja, kad, užsmaugę „valstiečius“ kalbomis apie griaunamą demokratiją ir nekompetentingą valdymą, išsiverš į priekį ir gaus 45+ mandatų būsimame Seime.
Didžiausia dabartinių konservatorių-krikdemų problema ta, kad jie nenori būti nei konservatoriais, nei krikdemais. Jie nori būti šiek tiek konservatyviais ir truputį krikščioniškais liberalais.
„Valstiečiams“ tokia Tėvynės sąjungos kryptis – tik į naudą. Ir ji naudinga tikriesiems Tėvynės sąjungos konkurentams – skilusiems, bet stiprėjantiems liberalams. Kuo liberalesni konservatoriai, tuo panašesnis jų ir liberalų elektoratas, o tai tikra dovana Remigijui Šimašiui & Co.
Labiausiai nuo šio liberalėjimo nukenčia tie konservatorių-krikdemų politikai ir rinkėjai, kurių pasaulėžiūra išties konservatyvi ir kuriems krikščioniškas socialinis mokymas nėra vien parodomasis kalbėjimas apie „krikščioniškas vertybes“.
Tėvynės sąjungos viršūnių retorikoje daugėja nuostatų, po kuriomis pasirašytų ir Aušrinės Armonaitės, ir Viktorijos Čmilytės-Nielsen bendraminčiai ir bendražygiai. Rasti esminių skirtumų – vis sunkiau.
Konservatorių-krikdemų politikai ir aktyvūs rėmėjai labai jautriai reaguoja į kritiką.
Tikriems kultūriniams konservatoriams ir tikintiesiems, kurių religiniai įsitikinimai persipina su politinėmis pažiūromis, tenka vis rimčiau nuogąstauti, kad jiems politiškai niekas neatstovauja.
Galbūt visi jie klysta, o partija teisi. Tačiau iš tos situacijos ir mąstysenos, kai partija visada teisi, o nutolusieji nuo generalinės krypties klysta, Lietuva lyg ir išsivadavo prieš tris dešimtmečius. O gal ne?
Vakaruose nusivylimas „tradicinės“ dešinės slinktimi į kairę veda politikus ir rinkėjus dviem galimais keliais. Sebastiano Kurzo vadovaujama Austrijos liaudies partija pasirinko atodairą į rinkėjų lūkesčius ir ištikimybę konservatyvioms vertybinėms nuostatoms.
Tuo metu Vokietijos tradicinė centro dešinė panašių išvadų nepadarė, neatsisakė vertybinio liberalėjimo vektoriaus, nusilpo ir pratęsė savo ideologiškai neprincipingą partnerystę su SPD.
Tokie dalykai verčia nemažą dalį rinkėjų ieškoti alternatyvų – kad ir tokių prieštaringai vertinamų, kaip „Alternatyva Vokietijai“. Dabar kalbame ne apie „gerai“ ar „blogai“, o apie faktus.
Kur dėsis tie tradiciniai lietuviškos dešinės rinkėjai, kurie nebesijaučia politiškai atstovaujami? Priverstinai suliberalės, nes taip reikia? Dalis – galbūt, nes be galo „disciplinuoti“.
Tačiau dalis jų gali pereiti pas „valstiečius“, kita dalis – pas naujuosius centristus, kiti – išvis nebalsuoti ir laukti pasirodysiančių alternatyvų, kiti – remti Tėvynės sąjungą iš bėdos arba pasinerti į baltų vienybės mistiką drauge su kandidatu į prezidentus, kuris žada transliuoti Lietuvoje latvių radiją.
Konservatorių-krikdemų liberalėjimas, pragmatiškai vertinant, turėjo ir teigiamų pasekmių. Po Liberalų sąjūdį ištikusio skandalo Tėvynės sąjunga tapo priimtina politine alternatyva nusivylusiems liberalams.
Daugiamandatėje rinkimų apygardoje 2016 m. tai leido surinkti netgi daugiau balsų nei 2008-aisiais, kai konservatoriai laimėjo Seimo rinkimus.
Elektoratų supanašėjimas ir politinių nuostatų suartėjimas leidžia manyti, kad Ingrida Šimonytė, jei būtų nusprendusi dalyvauti Vilniaus mero rinkimuose, galėjo įveikti merą Šimašių. Juolab kad ji daug stipresnė ir įdomesnė politikė.
Dėl tos pačios priežasties prezidento rinkimuose Petras Auštrevičius nesurinko reikiamų parašų, o už Šimonytę balsuos ne tik konservatorių, bet ir liberalų rinkėjai. Ir dar klausimas – kurie aktyviau ir solidariau. Gal net ne klausimas, o atsakymas.
Šūkis „mes be Vilniaus nenurimsim“ konservatoriams tuoj taps kone toks pat aktualus, kaip tarpukario Lietuvai.
Partija, besiorientuojanti į aukštesnio išsilavinimo ir didesnių pajamų rinkėjus, negali leistis stumdoma ir žeminama didžiuosiuose miestuose. Šiemet ji ir nustumta, ir pažeminta.
Į 2011 m. savivaldos rinkimus konservatoriai išdidžiai judėjo turėdami savo merus ir Kaune, ir Vilniuje. Pakartotinai tais metais laimėjo Kaune ir Panevėžyje.
Vilnių, tiesą, užleido Artūrui Zuokui – ir jau po to nebeatgavo iš liberalų. Užtat Kaune 2011-aisiais jų sąrašas gavo daugiau balsų nei antrą ir trečią vietas užėmusieji kartu sudėjus.
Paskui jie prarado ir Panevėžį, ir Kauną. Klaipėda jau buvo tapusi liberalų tvirtove. Nuo 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimų konservatoriai iš didžiųjų miestų partijos ėmė virsti provincijos – regionų partija.
Konservatorių-krikdemų liberalėjimas – jei vertinsime, pabrėžiu, pragmatiškai – turėjo perlaužti šią tendenciją bent jau santykinai liberalioje sostinėje. Bet išėjo atvirkščiai, ir tendencija Vilniuje išliko palanki liberalams, o ne Tėvynės sąjungai.
2011-ųjų rinkimuose įvairūs liberalų sąrašai Vilniuje gavo 47 tūkst., o Tėvynės sąjungos sąrašas – tik 27 tūkst. balsų. Tai buvo daug blogiau nei 2007-aisiais, kai liberalai surinko 40 tūkst., o konservatoriai – 32 tūkst.
2015 metais rinkėjų paramos skirtumas tapo tiesiog skandalingas: už Tėvynės sąjungą – 33 tūkst., už liberalus – 83 tūkst.
Šiemet atotrūkis, nepaisant LS skandalo ir konservatorių-krikdemų kryptingo liberalėjimo, dar išaugo: už Tėvynės sąjungą – 34 tūkst., už įvairius liberalus – 99,5 tūkst.
Per pastaruosius 12 metų konservatorių-krikdemų rinkėjų skaičius sostinėje beveik nekito, o liberalų rinkėjų – išaugo daugiau nei trigubai.
Kaune šįmet – visiškas konservatorių-krikdemų fiasko net palyginti su 2015 metais. Apie Kauną geriau net neužsiminti, nes ten jau – politiniai walking dead.
Šiomis aplinkybėmis reitingų lyderiai – konservatoriai ir „valstiečiai“ – gal ir atrodo labai gerai apklausų rezultatų stulpeliuose, bet susiduria su nieko gera nežadančiomis tendencijomis negailestingoje rinkimų rezultatų tikrovėje.
Žinoma, savivaldos ypatumai neleidžia tiesmukai remtis tuo, kas vyksta miestuose ir rajonuose, braižant nacionalinio masto – Seimo rinkimų – politinio žemėlapio apmatus.
Tačiau jei pabirę liberalai prieš Seimo rinkimus rastų bendrą kalbą, o socialdemokratai liautųsi žaidę smėlio dėžėje su lego žmogeliukais ir išsirinktų geresnį lyderį, šios dvi politinės jėgos galėtų nemaloniai nustebinti tuos, kurie nenori jose matyti rimtų varžovų.