Vladislavas Inozemcevas. Vakarai naujo karo išvakarėse: kodėl jie yra pažeidžiamesni nei prieš 85 metus

Šiomis dienomis buvo minimos 85-osios Antrojo pasaulinio karo Europoje pradžios metinės. Jau kelerius metus daugelis analitikų ir politikos formuotojų kalba apie dar vieno karinio konflikto, kuriame Rusija galėtų tapti pagrindine Vakarų pasaulio varžove, tikimybę.

Daugelyje šalių rengiami Europos gynybos planai, formuluojamos aukštųjų technologijų pramonės plėtros strategijos, svarstomos kovos su dezinformacija bei kibernetinėmis atakomis koncepcijos. Visos šios diskusijos, sakyčiau, vyksta su nemaža doze optimizmo, kuris, be kita ko, grindžiamas tuo, kad praeityje Vakarų pasaulis įtikinamai laimėdavo tiek „šaltuosius“, tiek „konvencinius“ karus, o pavojingiausios jo priešininkės (tarp kurių kartais būdavo ir kultūriškai bei istoriškai artimų, bet į beprotiškų ideologijų įtaką patekusių šalių) galiausiai sulaukdavo savotiško istorinio perdirbimo.

Tačiau man atrodo, kad, jei kils nauja konfrontacija, įvykiai klostysis kitaip – ir ne tiek dėl išaugusios Vakarų priešininkių galios, kiek dėl reikšmingų pokyčių pačiame Vakarų pasaulyje.

Mano nuomone, galima išskirti bent tris veiksnių grupes, kurios šiuolaikines Vakarų visuomenes skiria nuo tų, kurios ankstesniais amžiais – nuo modernybės pradžios iki pat komunizmo žlugimo – priešinosi „likusiesiems“.