Daugelyje šalių rengiami Europos gynybos planai, formuluojamos aukštųjų technologijų pramonės plėtros strategijos, svarstomos kovos su dezinformacija bei kibernetinėmis atakomis koncepcijos. Visos šios diskusijos, sakyčiau, vyksta su nemaža doze optimizmo, kuris, be kita ko, grindžiamas tuo, kad praeityje Vakarų pasaulis įtikinamai laimėdavo tiek „šaltuosius“, tiek „konvencinius“ karus, o pavojingiausios jo priešininkės (tarp kurių kartais būdavo ir kultūriškai bei istoriškai artimų, bet į beprotiškų ideologijų įtaką patekusių šalių) galiausiai sulaukdavo savotiško istorinio perdirbimo.
Tačiau man atrodo, kad, jei kils nauja konfrontacija, įvykiai klostysis kitaip – ir ne tiek dėl išaugusios Vakarų priešininkių galios, kiek dėl reikšmingų pokyčių pačiame Vakarų pasaulyje.