Pati idėja labai graži – mokslas turi būti universalus ir išeiti už siaurų vienos disciplinos interesų sferos ribų. Tai taikoma tiek studijoms, tiek mokslui. Tai taikoma net ir mokyklos suole sėdintiems mokiniams – integruotos kelių disciplinų pamokos juk tai ir daro. Idėjos apie Renesanso žmogų, humanistą, kuris dirba keliose srityse, mūsų neapleidžia. Mes galime prisiminti tokius vardus, kaip Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci), Mikelandželas (Michelangelo), Nikola Makiavelis (Niccolò Machiavelli) ir kitus šviesulius. Jie mus žavi ir mes norime tokius turėti savo švietimo ir mokslo sistemoje. Tačiau kuomet reikia siekti realių rezultatų, niekas nevyksta. Nors...
Šalia tarpdiscipliniškumo šūkio, įtvirtinto visoje eibėje dokumentų, strategijų ir programų, kurios neveikia, egzistuoja ir kitų butaforinių šūkių, tarp kurių vienas garsiausių – „mokymasis visą gyvenimą“. Šis šūkis puikiai tinka Užimtumo tarnybos veikloms, projektams ir kitoms veikloms apibūdinti, tačiau netaikomas ten, kur jo labiausiai reikia – švietimo sistemoje.
Pabandykime pasvarstyti, ką mes turime. Mes reikalaujame iš mokytojų, dėstytojų, mokslininkų būti visų galų specialistais, integruoti įvairių disciplinų medžiagą, tačiau kaip tai atlikti? Juk skirtingų disciplinų atstovai neretai nesusikalba. Kaip padaryti, kad jų bandymai užmegzti dialogą būtų vaisingesni ir duotų gerų rezultatų? Atrodo, nieko nėra paprasčiau: pasikinkai šūkį „mokomės visą gyvenimą“ ir važiuoji. Tačiau tai vėlgi nėra taip paprasta.
Tos pačios pakopos studijos gali būti studijuojamos valstybės lėšomis tik vieną kartą. Tai skelbia vienas teisės aktas, o ką tada daryti su kitais, kurie kalba apie mokymąsi visą gyvenimą ir tarpdiscipliniškumą? Tai indai, kurie turėtų susisiekti, tačiau jie nesusisiekia, todėl negali būti išlyginta sistema.
Jeigu eina kalba apie mokymąsi visą gyvenimą, kas yra siekiamybė pedagogams ir mokslininkams, kad jie galėtų palaikyti savo kvalifikaciją, skleisti ją įvairiose srityse, tai geriausiu atveju galime pavadinti siekiamybe. Nes teisės aktai visa tai yra sutvarkę visiškai kitaip: tos pačios pakopos studijos gali būti studijuojamos valstybės lėšomis tik vieną kartą. Tai skelbia vienas teisės aktas, o ką tada daryti su kitais, kurie kalba apie mokymąsi visą gyvenimą ir tarpdiscipliniškumą? Tai indai, kurie turėtų susisiekti, tačiau jie nesusisiekia, todėl negali būti išlyginta sistema. Ar tai didelis pakeitimas? Nemanau. Ir jis yra labai naudingas.
Galiu pasakyti, kad tai garantuotų mokslo proveržį. Pedagogams ir mokslininkams tai būtų galimybė išplėsti akiratį. Tai liudiju pats, kadangi šiuo metu studijuoju naują discipliną ir tai leidžia integruoti skirtingų mokslų žinias. Galiu taikyti tarpdisciplinines prieigas savo mokslo darbuose. Tačiau tokių žmonių nėra daug. Pirmiausia, tokie studentai nėra skatinami. Antra, tai pakankamai brangu (gerai, jeigu universitetai prisiima tokią naštą). Galiausiai, išplaukusi sistema neleidžia to atlikti iki galo skaidriai. Nors tai taip pat spręstų ne vieną problemą – juk studijuoti būtų galima ne tik tame universitete, kuriame dirbi, tačiau rinktis studijas visoje Lietuvoje.
Žinoma, toks pasiūlymas reikalauja svarstymų. Ar tikslinga leisti studijuoti visose pakopose? Galbūt nuo bakalauro studijų reiktų ir susilaikyti (nors neabejotina, pedagogų ir mokslininkų pasirodymas auditorijose turėtų padėti kolegoms mobilizuotis ir parengti geresnės kokybės paskaitas, nes į juos žiūri ne tik vos mokyklų suolus palikę naujai iškepti studentai, tačiau taip pat ir kolegos). Tačiau magistrantūros ir doktorantūros studijos būtų labai gera išeitis. Tai leistų išeiti Lietuvos mokslui į platesnius vandenis ir sudarytų prielaidas padidėti tarpdisciplininių tyrimų skaičiui.
Vargu, ar tai būtų valstybei nepakeliama finansinė našta. Aš labai abejoju, ar daug žmonių imtųsi naujų studijų ir auditorijos staiga būtų perpildytos pedagogų ir mokslininkų. Svarstant tokius klausimus ne kartą teko girdėti ir labai skeptiškų nuomonių.
Vargu, ar tai būtų valstybei nepakeliama finansinė našta. Aš labai abejoju, ar daug žmonių imtųsi naujų studijų ir auditorijos staiga būtų perpildytos pedagogų ir mokslininkų. Svarstant tokius klausimus ne kartą teko girdėti ir labai skeptiškų nuomonių. Tuomet tik gūžtelėdavau pečiais, nesuprasdamas, kaip aukštojo mokslo sistemoje gali apskritai dalyvauti žmonės, praradę smalsumą, tačiau siekiantys galių ir norintys tai pademonstruoti. Tai jų pasirinkimas. Tačiau jeigu atsirastų tokių norinčiųjų – juos visokeriopai reiktų skatinti. Bent jau paliekant tas pačias stipendijų galimybes, kaip ir kitiems studentams.
Žvelgiant į platesnes perspektyvas, galima būtų pasvajoti, kad tokioje sistemoje galime pasiekti ne tik proveržį, bet ir labai įdomių tyrimų. Dar daugiau, galima pasvajoti apie tai, kad tie tyrimai būtų prieinami visuomenei. Pavyzdžiui, Vokietijoje daktaro diplomas ilgą laiką buvo įteikiamas tik tuomet, kai disertacijos pagrindu buvo išleidžiama monografija. Šiuo atveju galime turėti lygiai tokią pačią sistemą: doktorantūros studijos po gynimo gali būti laikomos pabaigtomis tik pasirodžius monografijai. Tokiu būdu būtų paskelbta monografija, recenzuota 5 recenzentų, kas užtikrintų jos kokybę.
Prasidėjus Bolonijos procesui ir likvidavus habilitacijos procedūrą, akivaizdu, kad mokslininkai nebeturi aiškių siekių, apgynę disertaciją. Antroji disertacija galėtų būti kelias į aukštesnes dėstytojo ar mokslinio darbuotojo pozicijas. Į tai galima žvelgti kūrybiškai ir nuolat galvoti, kaip būtų galima pagerinti Lietuvos švietimo sistemą.
Galiausiai paskutinis momentas. Prasidėjus Bolonijos procesui ir likvidavus habilitacijos procedūrą, akivaizdu, kad mokslininkai nebeturi aiškių siekių, apgynę disertaciją. Antroji disertacija galėtų būti kelias į aukštesnes dėstytojo ar mokslinio darbuotojo pozicijas. Į tai galima žvelgti kūrybiškai ir nuolat galvoti, kaip būtų galima pagerinti Lietuvos švietimo sistemą.
Ir jeigu manęs kas paklaustų, aš visomis keturiomis balsuočiau už tarpdiscipliniškumą, už „mokymąsi visą gyvenimą“. Tačiau pasakius A, reikia pasakyti ir B. Nes kitaip tenka liūdnai purtyti galvą, jog bėdos kyla, kada yra resursų, tačiau stokojama fantazijos.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
