Mokslas negali būti izoliuotas. Jis yra tarptautinis reiškinys, todėl neabejotinai svarbu komunikuoti ir dalytis savaisiais atradimais su pasauliu. Tai gimdo dvi mokslininkų pozicijas: labai gerai būti tarptautinėje erdvėje arba aš kuriu mokslą Lietuvai ir koncentruojuosi į Lietuvos aktualijas. Abi pozicijos turi tam tikros racijos, abi svarbios ir tuomet kiekvieno mokslininko vidinio apsisprendimo klausimas, kaip šias pozicijas suderinti? Strategijos gali būti įvairios: galima Vakarų tyrimus perkelti į Lietuvos kontekstą, galima Lietuvos kontekstus pristatinėti Vakaruose, o galima imtis kokių nors tarpinių strategijų, kurios taip pat įmanomos.
Valstybė, nors ir deklaruoja orientaciją į tarptautinius tyrimus, tačiau žiūri į šį klausimą kažkaip keistai. Ir mokslininkai priversti vieni kapstytis visuose biurokratiniuose ir finansiniuose klausimuose.
Tačiau galvojant apie strategijas, negalima pamiršti, kad tam turi būti sukurta infrastruktūra, kuri tinkamai veiktų ir būtų skaidri bei atvira. Šiuo metu aukštosios mokyklos pačios kuria strategijas, kaip didinti mokslo tarptautiškumą, kaip prisidėti prie tokių tikslų įgyvendinimo. Tačiau institucijos yra tik viena iš medalio pusių. Jos gali ieškoti savo rezervuose, kaip finansuoti tarptautinę mokslininkų veiklą, tačiau visko patenkinti nesugeba dėl tinkamų finansavimo išteklių trūkumo. Valstybė, nors ir deklaruoja orientaciją į tarptautinius tyrimus, tačiau žiūri į šį klausimą kažkaip keistai. Ir mokslininkai priversti vieni kapstytis visuose biurokratiniuose ir finansiniuose klausimuose.
Jeigu mes deklaruojame, kad Lietuvos siekis – turėti tarptautinę mokslinę terpę, mes turime į šiuos klausimus žiūrėti visiškai kitaip. Valstybė turi užtikrinti, kad mokslui skiriamas finansavimas pirmiausia būtų orientuotas į šio tikslo realizavimą. Svarbiausia, kad šiems klausimams realizuoti nereikia didelio lėšų kiekio ir bendrame valstybės ar net moksliniams tyrimams skirtame biudžete galima būtų surasti šias lėšas racionaliai restruktūrizuojant jų panaudojimą.
Jeigu mokslininkas yra linkęs ir siekia tarptautinių rezultatų, tuomet reikia jam padėti, o ne vaikyti per biurokratinius ir finansinės paieškos labirintus. Jis turi turėti aiškią struktūrą, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis gali gauti finansinę paramą savo tarptautinei veiklai užtikrinti.
Kalbant apie tarptautinį mokslą, nors veikia mokslo institucijos, tačiau negalima pamiršti, kad pirmiausia tai susiję su paties mokslininko prioritetais. Jeigu mokslininkas yra linkęs ir siekia tarptautinių rezultatų, tuomet reikia jam padėti, o ne vaikyti per biurokratinius ir finansinės paieškos labirintus.
Jis turi turėti aiškią struktūrą, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis gali gauti finansinę paramą savo tarptautinei veiklai užtikrinti. Universitetai ne visada gali tokią paramą suteikti. Galiausiai tai yra valstybės interesas, jeigu ji užsibrėžia tokius prioritetus.
Tarptautinis mokslas, besilaikantis ant atskirų mokslininkų iniciatyvų ir personalinių ryšių, turi daugybę komponentų, tačiau tam, kad jis būtų tinkamai realizuojamas, galima atkreipti dėmesį į kelis aspektus: išvykas į tarptautines mokslines konferencijas ir jų organizavimą pas save. Šie du aspektai, atrodo, yra fundamentas, ant kurio yra pastatomi tarptautiniai mokslo ryšiai, kurie didina tyrimų žinomumą ir sklaidą.
Pats nuolat dalyvaudamas tarptautiniuose mokslo renginiuose galiu užtikrinti: mes esame įdomūs pasauliui, tačiau trūksta, kas apie mus pačius galėtų papasakoti. Todėl šie aspektai turi būti peržiūrimi iš esmės.
Dažnai užduodamas klausimas: tai ką tu siūlai, kaip spręsti šią problemą? Šiuo metu pagrindinė institucija, kuruojanti mokslo tyrimus, yra Lietuvos mokslo taryba. Pagrindiniai principai – konkursinis mokslo finansavimas, kuomet ekspertai atrenka, ką verta finansuoti, o ko neverta. Tokiomis sąlygomis net ir geros paraiškos lieka be finansavimo, o mokslininkai turi ieškoti, kaip ir kokiomis lėšomis finansuoti Lietuvos valstybės prioritetus. Tai iš principo ydingas požiūris. Jeigu mes kalbame apie pasaulinio lygio tarptautinį mokslą, mes turime pripažinti, kad tokie ribojimai negalimi. Turi būti labai aiškiai sudėliota struktūra, kaip finansuoti tarptautines išvykas ir tarptautinius tyrimus Lietuvoje.
Užuot dalyvavę konkurse, mokslininkai tiesiog turėtų pateikti paraiškas apie mokslo renginius, į kuriuos jie planuoja vykti ar kuriuos organizuoja, ir jeigu jie atitiktų numatytus tarptautiškumo kriterijus, tokios paraiškos turėtų būti finansuojamos automatiškai.
Tam turi būti peržiūrimas pats finansavimo modelis: nusistačius aiškius kriterijus, reikia teikti finansavimą visoms paraiškoms, kurios tuos nustatytus kriterijus atitinka. Bendrame mokslo biudžete tai būtų nedidelis pinigų kiekis, kuris leistų padaryti proveržį. Užuot dalyvavę konkurse, mokslininkai tiesiog turėtų pateikti paraiškas apie mokslo renginius, į kuriuos jie planuoja vykti ar kuriuos organizuoja, ir jeigu jie atitiktų numatytus tarptautiškumo kriterijus, tokios paraiškos turėtų būti finansuojamos automatiškai.
Taip, visos. Nes jeigu tarptautinis mokslas yra mūsų valstybės prioritetas, valstybė turi surasti lėšų arba restruktūrizuoti mokslo finansavimo sistemą, kad jos nubrėžti prioritetai nesusidurtų su sunkumais.
Labai elementaru, o kas svarbiausia, tai ir nesunkiai įgyvendinama.