Bandymas broliuotis ir kitaip demonstruoti vienybę karo metu neįmanomas. Daugeliui puikiai žinomas Maidano, o tuo pačiu ir karo pradžios, laikų eilėraštis, parašytas Anastasijos Dimytruk: kreipiantis į „vyresniuosius brolius“ buvo aiškiai išsakyta siekiamybė – nebebūti niekados broliais. Nepaisant to, brolybės idėja neapleidžia galvų ir ji nusėdusi ne tik plačiųjų masių smegenų kertėse, tačiau išlenda net ir liberaliųjų intelektualų tekstuose ir pasisakymuose.
Ir vėlgi, brolystės idėja neapleidžia, kadangi neišmanant istorijos, kalbos požymis gali atrodyti esminis. Tačiau kalba – tik vienas iš požymių, apibrėžiančių tautą. Šalia ne mažesnės svarbos faktorius yra istorija, tautos papročiai, charakteris ir temperamentas bei dar daugybė aspektų. Todėl bandydami suprasti Ukrainos istoriją ir suvokti, kaip ji kūrėsi, mes turime atsigręžti į pačia seniausią istoriją ir jos traktuotes.
Jeigu pažvelgsime į žemėlapį ir bandysime žvilgsnį išlaikyti toje pačioje vietoje, eidami laiku atgal iki IX–XI amžiaus, Kyjivo apylinkėse aplinkui pamatysime Rusią. Tai darinys, kuris susiformavo per vikingų ekspansiją į rytus, siekiant kontroliuoti vandens kelią „iš variagų pas graikus“.
Kyjivas buvo vienas iš svarbiausių punktų, o jo kunigaikštis, kontroliuodamas šią teritoriją ir galėdamas primesti karinėmis priemonėmis savo valią, skverbėsi į slavų genčių apgyvendintas teritorijas. Būdami šioje vietoje, Kyjivo kunigaikščiai kontroliavo vieną tašką, o vėliau – vieną liniją didžiajame vikingų rate, kuris ėjo aplink visą Europą ir buvo europinės civilizacijos dalis. Tai buvo visiškai natūralus procesas.
Šis darinys istoriografijoje įgavo Kyjivo Rusios pavadinimą ir buvo siejamas su šiuo centru.
Kitas Ukrainos istorijos raidos etapas buvo susijęs su XI a. vidurio įvykiais. Tuomet mirė Kyjivo Rusios valdovas Jaroslavas Išmintingasis ir valdomas teritorijas išdalijo penkiems savo sūnums. Tai vedė link susiskaldymo ir dezintegracijos. Nors politinis, o vėliau simbolinis, centras išliko Kyjive, tačiau atskiri Jaroslavo išmintingojo palikuonys kūrė savo politinius darinius, skleisdami įtakas vis gilyn į miškų zoną, tokiu būdu užimdami rytų baltų ir ugrofinų teritorijas.
Rusia darėsi vis skirtingesnė, ji turėjo vis daugiau pasirinkimų, kur atskiri politiniai dariniai galėjo virsti kitokios politinės kultūros formomis.
Kas XI a.–XIII a. viduryje vienijo Rusią? Galima išskirti dinastijos faktorių ir Kyjivo metropolijos autoritetą. Istorikai, kalbėdami apie Rusią, išskiria kelias jos sampratas: atsirado Rusios siaurąja prasme samprata (ji lokalizuojama šiuolaikinės Ukrainos šiaurės rytų teritorijoje) ir Rusios plačiąja prasme samprata, kuri užėmė visą dinastijos kontroliuojamą erdvę. Būtent šiuo metu pirmą kartą nuskamba vardas Ukraina, tačiau ji tada dar labai neaiški. Tai vienetinis atvejis. Tačiau mes galime fiksuoti, kad Rusioje funkcionuoja skirtumai.
Regionui ir Rusios erdvei didelę įtaką padaręs veiksnys buvo totorių įsiveržimas. Rusia buvo nusiaubta ir įtraukta į jų įtakos sferą. Šie procesai skirtingose teritorijose reiškėsi skirtingai, tačiau pirmiausia buvo duoklės rinkimas ir chano pasiųstų pareigūnų pripažinimas. Iš tiesų, tai laikotarpis, kuomet Kyjivo dominavimas buvo galutinai sunaikintas, jis nustojo būti net ir metropolijos centru.
Situacija keitėsi iš esmės. Būtent čia susirinkę istorikai laužo galvą: kaip toliau vadinti Rusią? Kadangi ir Kyjivo Rusia yra kabinetinis terminas, sukurtas istorikų, kyla klausimas, ar politiniam ir religiniam centrui traukiantis iš Kyjivo, nereikėtų pradėti taikyti kito termino? Tačiau kokio? Siekiant pademonstruoti Rusios kaip darinio vienybę, bandoma kurti kitus kabinetinius pakaitalus.
Maskvos istorikų galvose gimė idėja apskritai atsisakyti termino Kyjivo Rusia pakeičiant jį kitu – Senąja Rusia. Iš dalies toks pokytis būtų suprantamas, tačiau nepaaiškinamas. Mes turime sąvoką, kuri lyg ir padengia visą Rusią tačiau tai jau nebeatitiko jokių politinių, konfesinių ir net kultūrinių tradicijų. Tai įsivaizduojama vienybė, kuri reikalinga tik tam, kad [būtų galima – red.] toliau plėtoti tą patį naratyvą – Rusios skilimas buvo atsitiktinumas, – neigiant realius skilimo padarinius. Senosios Rusios koncepto kūrėjai ir apologetai teigia, kad tokiu būdu galima ignoruoti atsiradusius skirtumus, nes, jeigu bandysime toliau Rusios raidą periodizuoti pagal pagrindinio centro pavadinimą (iš pradžių Vladimiro, paskui Maskvos Rusia), bus prarasta didžiulė Rusios erdvės dalis.
Toks požiūris – tai noras ignoruoti skirtumus ir realybę. Rusia nuo XIII amžiaus ne tik transformavosi, tačiau čia vis labiau ir ryškiau reiškėsi lietuvių faktorius. Lietuva kaip valstybė, pradėdama ekspansiją, jungė į kitą darinį Rusios žemes. Sakyti, kad tai buvo kitas Rusios centras, yra visiškai netikslu. Lietuva kūrė tam tikrą sintezę, kurioje leido išlaikyti Rusios gyvensenos formas, tačiau tai jau buvo visiškai kitoks valdymo ir kultūrinės raiškos modelis. XIV a. Lietuvos plėtra pasiekė Ukrainos žemes ir vienas po kito svarbiausi dabartinės Ukrainos teritorijoje esantys centrai buvo įjungti į Lietuvos valstybę.
Rusia skilo, kuomet didelėje jos erdvėje pasikeitė dinastija, o taip pat pradėjo kurtis atskiri religiniai ir konfesiniai centrai: Vladimiro Rusia išliko totorių pavaldume būdama šios valstybės dalimi, tuo tarpu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvėje kūrėsi naujas fenomenas – Lietuvos Rusia. Ir šis darinys išsiskyrė iš visos Rusios erdvės, kadangi XIV a. pabaigoje jis vėl tapo integralia Europos kultūros dalimi. Lietuvos faktorius buvo lemiamas kuriantis Ukrainai. Nuo XV a. matome Lietuvos erdvėje veikiančius kazokus, nuo XVI a. Ukrainos terminas vis labiau išplaukia kaip teritorinio darinio, vėliau įgavusio ir politinio turinio formas, pavadinimas.
Dar vienas įrodymas, kad Lietuvos faktorius buvo itin svarbus formuojantis Ukrainai: pažvelkite į Lietuvos žemėlapį po Liublino unijos. Linija tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos prijungtų ukrainietiškų žemių beveik idealiai sutampa su šiuolaikinėmis sienomis. Tai – Lietuvos įtakos regionui pavyzdys.
Bandant apibendrinti galima pasakyti, kad mes, Lietuva, esame tie, kas sukūrė Ukrainą. Galime pasakyti tai ir švelniau – Lietuvos faktorius leido susikurti Ukrainai ir susiformuoti ukrainiečių tautai. Šis variantas bus netgi korektiškesnis. Tai yra dar viena priežastis, kuri mus verčia sirgti už Ukrainą šių dienų kare.
Nes tai mūsų kūdikis, kuris užaugo į tvirtą ir gyvą organizmą. Mes jį pradėjome ir sūpavome lopšyje, o dabar galime paleisti, linkėdami jam visokeriopos sėkmės ir tvirtybės išliekant savimi.
Šlovė Ukrainai!
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.