Kapituliacija įvyko. Amerikoje vyksta didelės tiek trumpalaikės, tiek ir ilgalaikės politinės slinktys. Ką jos duos – sunku prognozuoti. Artimiausiu laikotarpiu akivaizdu tik viena: Kamala Harris yra prognozuojama, Donaldas Trumpas – neprognozuojamas.
Kad ir kaip pasibaigtų rinkimai Jungtinėse Amerikos Valstijose, svarbiausieji klausimai, į kuriuos teks ieškoti atsakymų visoje transatlantinėje bendruomenėje, ir pirmiausia – Europos Sąjungoje, – liks tie patys: Ukraina ir Rusijos karas. Tik jie gali pasidaryti dar aštresni. Ir iš mūsų pareikalauti aiškių argumentų, kuriuos jau dabar reikia pradėti rengti.
Matant visą paveikslą ir pirmiausia – politines diskusijas Jungtinėse Valstijose, bet taip pat ir Europos Sąjungoje bei pačioje Ukrainoje, tenka ruoštis dviem esminėms diskusijoms: a) dėl Vakarų karinės paramos Ukrainai apimčių ir trukmės ir b) dėl taikos derybų su Rusija sąlygų ir pasekmių tiek pačiai Ukrainai, tiek ir Rusijai bei visiems Vakarams.
Šios diskusijos gali lemti esmines geopolitines slinktis visame pasaulyje: tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose.
Abi temos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios: mažėjanti Vakarų karinė parama Ukrainai neišvengiamai privers Ukrainą sėsti prie derybų stalo jai nepalankiomis sąlygomis. Tokių derybų pasekmės bus katastrofiškos ir Ukrainai, ir Vakarams.
Apie karinę paramą Ukrainai ir Vakarų kapituliaciją
Amerikiečių pusėje, ypač D. Trumpo stovykloje, dažnai nuskamba teiginiai, kad JAV turi stabdyti savo karinę paramą Ukrainai, nes visą tokios paramos naštą ant savo pečių turi perimti Europos Sąjunga. Ir šiaip jau – teikti Ukrainai karinę paramą yra beviltiškas reikalas, nes Rusija vis tiek pasigamins daugiau artilerijos sviedinių nei Vakarai gali pagaminti. Todėl, anot taip kalbančiųjų, vienintelis kelias yra tai, ką žada padaryti D. Trumpas – kažkokiu stebuklingu būdu karą užbaigti per vieną dieną. Taip suformuluojama esminė skirtis: ginklai ir brangiai kainuojantis karas ar mistinė taika be ginklų.
Ir pagrindinis antrojo varianto argumentas yra labai paprastas: Vakaruose ginklų nėra ir jų nebus. Tokius argumentus nuosekliausiai yra išdėstęs Senatorius Jamesas Davidas Vance’as (dabar jau D. Trumpo pasirinktas kandidatas į viceprezidentus) savo garsiojoje šių metų kalboje JAV Senate. Jo pagrindinis argumentas – JAV pramonė yra persikėlusi į Kiniją ir todėl JAV nėra pajėgi pagaminti nei tiek artilerijos sviedinių, nei tiek priešlėktuvinės gynybos priemonių, kiek reikia norint, kad Rusija galėtų būti įveikta Ukrainoje.
Tokie argumentai, pateikti kartu su svariais oratoriniais gebėjimais, pradžioje skamba įspūdingai ir pakankamai įtikinamai. Tačiau labai greitai supranti jų kapituliacinę slinktį.
Kalbos apie tai, kad JAV ar Europos Sąjunga nesugeba pagaminti tiek ir tokių ginklų, kokių reikia Ukrainos pergalei, niekaip nesiderina su paprastais ekonominiais faktais: JAV ir Europos Sąjungos bendras ekonominis potencialas yra 25 kartus stipresnis nei Rusijos potencialas. Vakarai gamina aukščiausios kokybės automobilių, keleivinių ir karinių lėktuvų perteklių, nesustabdomai veržiasi į kosmoso platybes, o agresorei Rusijai visa tai tiek technologiškai, tiek ir ekonomiškai yra nepasiekiama. Todėl ekonominiu požiūriu aiškinimas, kad Vakarai nepajėgūs pagaminti tiek ginklų, kiek reikia, skamba visiškai neįtikinamai. Vienintelis logiškas teiginys galėtų būti tik toks: jeigu šiandien Vakaruose trūksta kurių nors ginklų gamybos, tai rytoj ar poryt ta gamyba jau turi būti išplėtota.
Akivaizdu, kad yra kitų (ne ekonominių) priežasčių, kodėl Vakaruose yra pateikiami tokie argumentai: bendras Ukrainos karo svarbos nesupratimas; elementarios politinės valios ir lyderystės stoka („ne mano avys, ne mano pupos“); baimė, kad pralaiminti karą Rusija gali tapti pavojingesne už dabartinę Rusiją.
Galima atskirai ir giliai nagrinėti kiekvieną iš tokių priežasčių, tačiau tokia gili analizė, kuria užsiimti labai mėgsta Vakarų ekspertai, leidžia lengvai pabėgti nuo pagrindinės paprastos išvados: jeigu Vakarai nesugebės pagaminti ir pateikti Ukrainai tiek ginklų, kad Rusija būtų priversta trauktis iš Ukrainos, tai reikš tik viena – kad Vakarai, nepaisant savo ekonominės galios, politiškai ir geopolitiškai yra silpnesni už Rusiją. Jeigu jie silpnesni už Rusiją, tai reiškia – jie yra silpnesni ir už Kiniją. Būtų sunku suvokti, kodėl atremiant Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Vakarai nėra pajėgūs pasigaminti reikalingų ginklų, tačiau atremiant Kinijos agresiją prieš Taivaną, jie jau būtų pajėgūs tai padaryti. Dar daugiau – jeigu Vakarai nepajėgia atremti Rusijos agresijos Ukrainoje, tai kodėl lietuviai turi tikėti, kad Vakarai pajėgtų tai padaryti Rusijos agresijos prieš Lietuvą atveju?
Vakarų, ypač JAV, kapituliacija prieš Rusijos agresiją Ukrainoje tik susilpnintų JAV geopolitinį potencialą ir paskatintų ne tik Rusijos, bet ir Kinijos agresyvumą. Vakaruose galinti įvykti slinktis link kapituliacinio mąstymo, svarstant Ukrainos reikalus, būtų slinktis link esminių Vakarų, taip pat ir JAV, geopolitinių interesų pralaimėjimo.
Apie kapituliacinę taiką
Vis garsiau Vakaruose pasigirstančios kalbos apie taikos derybas, diplomatinius sprendimus ir mistišką karo nutraukimą per vieną dieną yra „gražus“ tęsinys tų pačių argumentų, kodėl Ukrainai nereikia duoti ginklų: nereikia duoti ginklų, nes jų neturime ir negalime pasigaminti, ir be to, ginklai tik nutolina taiką, o taika yra svarbiausias humanistinis tikslas, nesvarbu, kokiomis priemonėmis pasiekiamas ir kokias pasekmes užtraukia. Tokie argumentai girdisi vis dažniau. Tokios taikos apologetai neaiškina, kaip ir kokiomis sąlygomis tokią taiką galima pasiekti, nes jiems užtenka tik pasakyti, kad tai galima pasiekti diplomatinėmis priemonėmis. Bet akivaizdu, kad už vadinamųjų „humanistinių“ argumentų slypi paprasta logika: Ukraina turi atiduoti Rusijai okupuotas teritorijas ir už tai Rusija pasižadės nutraukti agresiją, o tai lyg ir leis išsaugoti tūkstančius gyvybių ir nesugriautų miestų.
Vladimiras Putinas tokią taiką laikys savo pergale ir traktuos, kad jis privertė Vakarus kapituliuoti.
Bet kokie tariami V. Putino įsipareigojimai garantuoti likusių Ukrainos teritorijų neliečiamumą bus visiškai niekiniai, panašūs į Adolfo Hitlerio duotus pažadus neliesti likusios Čekoslovakijos teritorijos po to, kai Miuncheno Taikos Konferencijoje (toks yra tikrasis „Miuncheno suokalbio“ pavadinimas) Neville’is Chamberlainas ir Edouardas Daladier pažadėjo Hitleriui atiduoti Sudetų žemes. Po šešių mėnesių Hitleris, nepaisydamas savo anksčiau duoto pažado, okupavo visą likusią Čekoslovakijos teritoriją.
Nesustabdytas Ukrainoje V. Putinas elgsis lygiai taip pat, kaip pasielgė Hitleris. Tik šiuo atveju XXI amžiaus „naująjį Hitlerį“ bus sukūrę Vakarai, pasirinkę sąmoningos ar nesąmoningos kapituliacijos kelią.
V. Putinas po tokios „taikos“ ir Rusijos pergalės taps dešimteriopai agresyvesnis. Ir rinksis naujus taikinius kaimynystėje. V. Putinas tikrai netaps taikos balandžiu. Kinija ims pavyzdį iš Rusijos ir laikys Vakarus taip pat politiškai ir geopolitiškai silpnais. Vakarų geopolitinis silpnumas iki šiol tik stiprindavo autoritarinės Rusijos ar Kinijos agresyvumą.
Taikos Ukrainai ir Europai tikrai reikia. Bet ne bet kokios taikos. Vakarų kapituliacinė taika pagal V. Putino sąlygas Ukrainai būtų ne taika, o V. Putino agresyvumo kurstymas. Tai būtų tik dar didesnio karo liepsnos kurstymas.
Vakarai pagaliau turi suprasti, kad tikra taika su nenugalėtu V. Putinu neįmanoma, ypač, jeigu bus kapituliantiškai slenkama link taikos pagal V. Putino sąlygas.
Kaip išvengti kapituliacinės slinkties?
Prabėgo 2,5 metų nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Vakarai turėjo pakankamai laiko ir pabusti, ir suvokti, kad V. Putino Rusija yra didžiausia grėsmė Europos saugumui, ir apmąstyti, kokios strategijos šiame kare laikytis. Deja, iki šiol jokios aiškesnės strategijos nesimato. Arba jos niekas neįvardija.
Paprastas sveikas protas sako, kad, jeigu tave užpuolė priešas, kuris tau kelia didžiausią grėsmę, tai tavo strategija gali būti tik trijų rūšių: a) kapituliuoti ir pasiduoti; b) gintis ir laukti, kol priešas pavargs; ir c) pačiam pulti ir sunaikinti grėsmę.
Iki šiol Vakarai, nepaisant ryžtingų ir garsių pareiškimų bei vizitų į Kyjivą gausos, iš esmės balansavo tik tarp pirmųjų dviejų pasirinkimų: kai kas siūlė neduoti Ukrainai ginklų ir siekti kapituliacinės taikos; kiti ieškojo būdų, kaip padėti Ukrainai gintis. Ir visa iki šiol suteikta karinė parama buvo tik tokia, kad vos vos leido Ukrainai apsiginti.
O kodėl Ukraina nesulaukia didesnės paramos?
Ne todėl, kad Vakarai ekonomiškai nepajėgūs tokios paramos suteikti. Apie tai jau rašiau.
Mano atsakymas yra toks: tiktai todėl, kad Vakarai iki šiol vis nedrįsta turėti puolimo ir grėsmės sunaikinimo strategijos. Ir patys baigia pavargti nuo savo nedrąsos ir savo politinės bei lyderystės impotencijos. O jausdamiesi vis labiau pavargę nuo impotencijos, patys to nepastebėdami slenka vis arčiau kapituliacijos.
Ši vasara turi būti „paskutinė vasara“, kai Vakarai vis dar gyvena be tokios puolimo strategijos. Jeigu Vakaruose artimiausiu metu neatsiras grėsmės sunaikinimo ir puolimo strategijos, teks pradėti skaičiuoti, kuri vasara bus „paskutinė vasara“ visiems Vakarams.
Putino Rusijos grėsmę galima sunaikinti tik tuo atveju, jeigu grius Putino režimas. Išdrįskime kalbėti apie tai, kad Vakarų strateginis tikslas Rusijos atžvilgiu yra regime change Kremliuje, kurį įgyvendins patys rusai, bet Vakarai tam gali sudaryti sąlygas tik tada, jeigu įveiks V. Putiną Ukrainoje.
Kapituliacinė slinktis Vakaruose bus sustabdyta tik tada, jeigu Vakaruose pagaliau prasidės slinktis grėsmės sunaikinimo strategijos link. Vakarai turi pagaliau suprasti, kad Rusija su V. Putinu slenka ilgalaikiu savęs likvidavimo keliu, kuris gali būti kruvinas ir pavojingas visiems aplinkui, tuo tarpu Rusija, kuriai Vakarai padėtų išsivaduoti iš V. Putino, turėtų galimybę tapti normalia valstybe.
Lietuva turi galimybių daryti įtaką Vakarų strateginiam mąstymui. Bet tam pati turi būti pajėgi strategiškai mąstyti. Ir veikti. Nes kitaip nejučiomis atsidursime kapituliacinėje slinktyje, retkarčiais vis dar standartiškai pakartodami, kad remiame Ukrainą, kad esame susirūpinę ir kad smerkiame V. Putiną. Lygiai tą patį darys ir kapituliacinės slinkties srovėje atsidūrę Vakarai.
Reikia išmokti plaukti prieš srovę…
Lengvas kelias – ne mūsų kelias!