Artūras Zuokas. Į Ukrainą gabename paramą, iš jos parsivežame tik kare išmokstamas pamokas

Net neabejoju, kad daugelis iš mūsų Naujiesiems metams turėjome ir turime vienintelį palinkėjimą – kad Ukraina kuo greičiau laimėtų karą. O kad ukrainiečių nesustabdys niekas, išgirdau iš savo bičiulio, kariškio, grįžusio iš išvaduoto Chersono.

„Prezidentas Zelenskis yra Dievo dovana Ukrainai. Tokio Prezidento Ukraina dar neturėjo, tačiau jeigu jis pradės derybas su Putinu, aš eisiu prieš jį. Jeigu mano vadai to neleis – aš eisiu partizanauti“, – po devynių mėnesių karo pragaro sako specialios paskirties bataliono „Cunami“ karys.

Prieš pat Kalėdas su humanitarinės pagalbos kroviniu aplankęs karo epicentre esančius miestus (Odesos ir Mykolajivkos sritys), sutikau žmones, kurie, nepaisydami viso rusų teroro – nutraukiamos elektros, šildymo, dėl saugumo skelbiamos komendanto valandos, – tęsia kasdienį gyvenimą, sakydami visam pasauliui, kad šis karas turi tik vieną baigtį – visišką Ukrainos pergalę ir visų jos teritorijų susigrąžinimą.

Ir taip kalbėjo ne tik trumpai iš apkasų grįžęs mano bičiulis kariškis. Tai girdėjau iš visų Ukrainoje sutiktų žmonių: mamų, kurių sūnūs ir dukros priešakinėse fronto linijose, verslo ar valdžios atstovų. Ukrainiečių drąsa ir stiprybė ne tik įkvepia visą pasaulį, bet ir moko mus itin svarbių pamokų, kurios privalo būti pritaikytos ir kuriant ateities Vilnių.

Generatoriai Vilniaus mokykloms

Daugelis Ukrainos mokyklų šiuo metu neveikia: įstaigose nėra pastovaus elektros tiekimo, nėra šildymo, dalyje jų net nėra įrengtų slėptuvių, kuriose galima būtų pasislėpti oro pavojaus atveju. Mokymas vyksta nuotoliniu būdu, tačiau jo kokybė nė iš tolo neprilygsta kontaktiniam mokymui. O privačios mokyklos tęsia darbą, kadangi dauguma jų įrengtos pagal amerikiečių reikalavimus ir yra apsirūpinusios elektros generatoriais, galinčiais be trukdžių generuoti elektros energiją. Turi net patalpas, kurios greitai buvo pritaikytos slėptuvėms įrengti.

Ar Vilniaus mokyklos yra pasiruošusios elektros tiekimo sutrikimams? Ar galbūt turi įsirengusios slėptuves, kuriose galima būtų pasislėpti oro pavojaus arba dar realesnės nelaimės Astravo atominėje elektrinėje atveju? Atsakymas yra „ne“. Nė vieno iš išvardytų dalykų Vilniaus miesto mokyklos neturi. Ką darysime? Krizių valdymo atveju egzistuoja du fundamentaliai skirtingi požiūriai: veikti sprendžiant iškilusią krizę arba tinkamai pasiruošti krizei ir maksimaliai sušvelninti jos padarinius. Ukrainos pavyzdys mums aiškiai parodo, jog grėsmė tyko „už kampo“ ir smogia netikėtai. Nors tikime, kad imperinės Putino ambicijos suduš į šipulius, tačiau privalome būti pasirengę viskam. Ir tą privalome padaryti jau dabar – aprūpinti mūsų mokyklas elektros generatoriais ir paruošti patalpas, kurios būtų naudojamos kaip slėptuvės grėsmės atveju.

Pats laikas Aplinkos ministerijai tikslinti Statybos techninius reikalavimus (STR), numatant prievolę visuose naujai statomuose viešuosiuose pastatuose įrengti elektros generatorius bei patalpas slėptuvėms.

Kita Ukrainos miestų pamoka susijusi su viešuoju transportu. Jis tikrai visas negali būti varomas tik elektra, nes karo ar kitos ekstremalios situacijos atveju tik autobusai su vidaus degimo varikliais gali padėti būtinai evakuacijai.

Ateities miestų infrastruktūra – nepriklausoma

Rusijos vykdomo karo Ukrainoje atveju aiškiai matome, kaip teroristinė valstybė, griebdamasi paskutinio šiaudo, taikosi į Ukrainos miestų infrastruktūrą ir siekia ją sugriauti. Tą matėme net Naujųjų metų naktį, kuomet Putino kariuomenė apšaudė Ukrainos miestus, taikydamasi į šilumos tinklus ir kitą kritinę infrastruktūrą. Ir iš tiesų, nesunku atakos metu pažeisti centrinį šilumos vamzdį ar susprogdinti šilumos gamybos įmonę, paliekant ištisus rajonus be šildymo. Ateities miestuose šiluma ir elektra turi būti gaminamos nepriklausomai nuo centrinio tiekėjo. Ateities mokyklos ir kiti viešieji pastatai turi turėti lokalų šildymo tiekimą: šilumos siurblius, geoterminį šildymą, saulės elementus, generatorius, kurie, įvykus nelaimei, užtikrintų gyventojams šildymą ir elektros tiekimą. Ir čia nereikia išradinėti dviračio – tai yra paprasti ir egzistuojantys techniniai sprendimai. Reikia tik proveržio ir vėlgi – jau minėto STR tikslinimų. Šiuo metu energijos tiekimo alternatyvas turi dauguma ligoninių.

Atskiri galingi generatoriai, stacionarūs ar kilnojami, turėtų būti numatomi ir gyvenamųjų pastatų kvartalams, kuriuos būtų galima aprūpinti elektra. Tokius suskubo įsirenginėti ukrainiečiai ir tai padeda gyventojams pergyventi šaltą žiemą.

Vilnius skuba į pagalbą Ukrainai

Pastaruosius 30 metų gyvenome negalvodami apie karo siaubus, kokie šiuo metu vyksta Ukrainoje. Nepaisant vykstančių kovų ir raketų ar dronų antskrydžių, Ukrainos žmonės galvoja ir svarsto: „O kokia Ukraina bus po karo?“ Nuoširdžiai nustebino Odesos nevyriausybininkai, kurie manęs teiravosi, ar Vilnius galėtų padėti parengti paraišką, kad Odesos senamiestis būtų įtrauktas į UNESCO saugomų miestų sąrašus. Žmonės net karo sąlygomis galvoja apie ateitį ir nori atkurti savo gyvenimą dar gražesnėje ir dar geresnėje Ukrainoje.

Čia Vilniaus miestas galėtų būti stiprus Ukrainos miestų partneris, savo žiniomis ir konsultacijomis prisidėdamas rengiant ne Ukrainos remonto ar atstatymo, o viešosios ir inžinerinės naujos infrastruktūros statymo projektus. Tai padėtų užtikrinti, kad suniokoti Ukrainos miestai nebūtų tik „suremontuoti“, o iškiltų iš naujo. Remontas, kuris dažnai būna pasirenkamas dėl greičio, yra praeities atstatymas, o ne ateities kūrimas. Ir toks ambicingas miestas kaip Vilnius turėtų prisidėti, kuriant Ukrainos ateitį.

Vilniaus miesto savivaldybei priklausanti bendrovė „Vilniaus planas“ turėtų sukurti atskirą padalinį, kuriame būtų svarstomi ir priimami sprendimai naujos Ukrainos atstatymui, į šį darbą įtraukiant Ukrainos atstovus bei donorų institucijas, kurie tam yra numatę skirti finansavimą. Mes turime užtektinai žmogiškųjų išteklių, specialistų, kurie galėtų prisidėti prie Ukrainos atstatymo ir pasirūpinti, kad šis procesas vyktų sklandžiai, o svarbiausia – skaidriai. Galėtume parengti tipinius modernius mokyklų, darželių, kelių, vandens ar šilumos infrastruktūros sprendinius. Vilnius su tarptautiniais partneriais galėtų tapti Ukrainos Ateities kompetencijų centru.

Ukrainos pergalė yra ir mūsų pergalė. Padėdami Ukrainai, daug ko galime išmokti ir patys. Stiprinama Lietuvos kariuomenė ir NATO parengtis šalyje, tačiau ir miestai turi gerai įvertinti šalia vykstančio karo pamokas bei atitinkamai reaguoti. Nes, kaip rodo istorija, nelaimė gali įvykti netikėtai ir jaustis saugūs galime tik tinkamai tam pasirengę. Tokia ir privalo būti Vilniaus miesto ateities vizija.