Arvydas Anušauskas. Simbolio galia

Tikėti ar netikėti simbolio galia – tai kiekvienas sprendžia pagal save. Kažkada, prieš 50–70 metų, slapta Trispalvę siuvinėję ant partizanų uniformų, kėlę bažnyčių bokštuose ar ant gamyklų kaminų, arba prieš 32 metus iškėlę priešais pirmojo komunistų sekretoriaus nosį, tikėjo šio simbolio galia. Nes žinojo, kad su ja – jie yra kitoje pusėje – gėrio, Lietuvos, tautos, nepriklausomybės pusėje. Laisvės pusėje.

Jų poelgius rikiavo laikmetis – trispalvė plius Sibiras, trispalvė plius žūtis nuo okupantų kulkos, trispalvė plius psichinė ligoninė, trispalvė plius mirtis ant bėgių, trispalvė plius ant protestuotojų važiuojantis tankas...

Dabar Trispalvė – tai Teisė. Teisę ją turėti ir mojuoti turi kvailys ir protingas, rašytojas ir komentatorius socialiniuose tinkluose, net nusikaltėlis ir jį gaudantis kriminalistas... Trispalvė neapsaugos nusikaltėlių nuo bausmės, bet visi mūsų valstybės piliečiai gali ją naudoti.

Jei manote, kad simboliai tik išrinktiesiems (romučiams, sutinkantiems su visais valdiškais sprendimais, kad ir ką toji valdžia gerai apmokėtais vamzdžiais piltų į mūsų gyvenimo marias), tai turintys ne tik atmintį, bet ir gyvenimo totalitariniame režime patirtį, gali priminti ir primins, kad žmonės turi teisę ir dabar kritikuoti valdžią, mojuodami trispalve (ir net ja ką nors dangstydami) ir be jos, nesutikti su priimtais sprendimais, ne tik su okupantų paliktais simboliais.

Nes tai prigimtinės, konstitucinės žmogaus laisvės. Piliečiai patys renkasi savo taikaus protesto formas ir tai taip pat – jų Teisė. Nes tai yra Laisvė (palikite lietuvį be laisvės – ir tai bus partizanas).

Dabar jau kitas laikas, kurį gal kada nors galima bus pavadinti laiku, kuomet gimė kiti simboliai. Pagaliau kiekviena karta gali kurti savo simbolius, kurie jiems neleistų pamiršti istorijos.

Bet kur kas blogiau, kai norima pasijusti geriau ir nežiūrėti į žuvusių partizanų ar Sausio 13-osios didvyrių nuotraukas, panašiai kaip dabar socialiniuose tinkluose uždengiamos tragiško laikmečio aukų nuotraukos. Nes tos nuotraukos iš pokario turgaus aikščių, Holodomoro ar Sibiro trikdo, sukelia sumaištį ir iškelia klausimus, kurių stengiamės sau nebeužduoti.

Ką mes darome su savo Laisve? Ką daryti, kad tai nevirstų laisve užmiršti kas, kaip ir kodėl buvo?

Bet kartu manau, jog mes neįvertiname giliai užslėpto lietuviško optimizmo. Jis kartais prasiveržia pasididžiavimu savo laisve, savo ir kitų pasiekimais, savo laisve pasaulyje. Dakare ar Venecijoje, Londone ar Milane, ar su mūsų kariais Bagdade ir Kabule. Nes čia ir dabar, ieškodami būdų kaip naudotis savo laisve, mes kuriame ateitį. Ateitį ne tik sau.