I
Nuo 1999 m. iki 2021 m. bendros ES išlaidos gynybai padidėjo tik 20 proc., palyginti su 66 proc. JAV, 292 proc. Rusijos ir 592 proc. – Kinijos. Šie skaičiai atskleidžia blogą mums, europiečiams, tendenciją – link nesaugumo. Nuo 2009 iki 2018 m. ES valstybių narių išlaidų mažinimas gynybai sudarė apie 160 mlrd.
Po Šaltojo karo Europos tautos iš esmės leido savo kariuomenėms atrofuotis. Karinės veiklos dėmesys buvo perkeltas nuo galimo konflikto su agresoriumi į ekspedicines operacijas, orientuotas į krizių valdymą, kovas su įvairiausio plauko insurgentais ir teroristais.
Dešimtmečius mažėjantys gynybos biudžetai lėmė dramatišką Europos valstybių ginkluotųjų pajėgų mažėjimą ir dideles šių pajėgumų spragas. Konkuruojančios nacionalinės gynybos pramonės šakos ir skirtingi operatyviniai poreikiai taip pat lėmė labai susiskaldžiusį gynybos kraštovaizdį, kuriame kooperatyviniai sprendimai yra išimtis, o ne taisyklė. Galiausiai, nesibaigiančios diskusijos dėl Europos strateginės autonomijos būtinybės skaldo Europos vienybę ir tebėra kai kurių lyderių, sąmoningai ar iš nesuopročio, viešai eksploatuojamos. Visa tai didina priešpriešas tarp sąjungininkų, karui vykstant čia pat – Ukrainoje.
Per pastaruosius du dešimtmečius Europos kariuomenės prarado 35 procentus savo pajėgumų. Pavyzdžiui, Europos šalys 1990 m. turėjo beveik 200 didelių jūrinių kovos laivų ir 129 povandeninius laivus, o 2021 m. – atitinkamai tik 116 ir 66. Europos šalių kovinė jūrų galia sumažėjo per pusę.
II
Vokietijos kariuomenė ir jos parengtis yra sudėtingoje situacijoje. Praėjusiais metais Vokietijos spauda pranešė, kad tik 8 iš 53 kariuomenės atakos sraigtasparnių „Eurocopter Tiger“ ir 12 iš 99 taktinių transporto sraigtasparnių NH-90 buvo „paruošti karui“. Tuo tarpu Vokietijos oro pajėgas taip pat kankino žemas parengties lygis, o 2018 m. pranešta, kad tik 10 iš 128 naikintuvų „Eurofighter Typhoon“ yra paruošti veiksmams. Tiesa, vokiečiai turi dvi tankų ir vieną oro desanto diviziją, kurios yra gerokai „apkramtytos“ ir reikalauja ne tik techninio atnaujinimo, tačiau ir papildomo karinio personalo, kad būtų visos komplektacijos. Vokiečiai turi planą divizijas visiškai „atstatyti“ 2025–2027 metais, tačiau yra nemaža priežasčių teigti, kad jiems tai pavyks tik 2027–2031 metais.
Todėl Lietuvoje tarp dalies politikų ilgą laiką kultivuojamos kalbos, kad gyvybinis mūsų saugumo interesas reikalauja „garsaus kalbėjimo“ ir, suprask, vos ne nuolatinės viešos Vokietijos kritikos „duokite brigadą, čia pat ir dabar“, o jei ne, „ieškosime naujų sąjungininkų“, nes esą esminis Lietuvos interesas ir siekis – nacionalinio saugumo stiprinimas (kas su tuo ginčijasi?), neatrodo įtikinamos… Politiniai pasistumdymai dėl to, kaip turi būti kalbama ir veikiama dėl sąjungininkų karinio buvimo Lietuvoje, matyt, lėmė ir Vyriausybės nutarimą, kuriuo remiantis Krašto apsaugos ministerija (KAM) nebebus vienvaldė, kaip buvo iki šiol, gynybos patarėjų ir gynybos atašė veiklos kuratorė, o nuo šių metų kovo mėnesio tas veiklas dalysis su Užsienio reikalų ministerija (URM). O politinė agora valstybėje pasiekė tokį lygį, kad dabar viešai prezidentui duodami įpareigojimai pagal garsių mūšių analogijas, suprask, vizito X rezultatas – tik „pergalė“… Visas šis viešas choras atrodo keistai, ypač, jei turime omenyje realią Vokietijos kariuomenės situaciją.
Tačiau gal yra Europoje tokių valstybių karinės parengties pirmūnių, kurios ne tik galėtų, bet ir norėtų atsiliepti pakeisdamos Lietuvoje vokiečių kariškius? Nėra. O tarp NATO narių? Yra viena – JAV! Tačiau, kaip žinome, amerikiečiai kuriasi Lenkijoje…
III
Tai gal čia tik mūsų – lietuvių – unikalios problemos, gal ne tik pietuose, bet ir mūsų kaimynams šiaurėje geriau sekasi susikalbėti su NATO valstybėmis – vadinamosiomis framework nations?
Sekasi tikrai ne geriau… Ką tik grįžau iš vizito Kanadoje. Dirbome penkias dienas su NATO PA Politinio bei Saugumo ir gynybos komitetų delegacija. Susitikime su Kanados ginkluotųjų pajėgų vadovybe paklausiau, kaip Kanada ruošiasi užtikrinti brigados buvimą Latvijoje, nes ji juk prisiėmė įsipareigojimus „nuo bataliono iki brigados“ (žr. NATO Madrido viršūnių susitikimo deklaraciją). Sakiau: „Jūs (Kanada) iš viso turite tik tris brigadas, kaip užtikrinsite visą rotacijos ciklą, kai viena brigada budės Latvijoje, kita rengsis rotacijai, o dar kita ilsėsis po jos? Generolai buvo atviri: „vieni nesugebėsime, kalbamės su švedais (jei jie artimiausiu metu taps NATO nariais) ir suomiais dėl dalyvavimo toje brigadoje, džiaugiamės, kad ir su Ispanija dėl jų karių dalyvavimo vyksta sėkmingi pokalbiai...“
IV
Dabar Estija ir Jungtinės Karalystės ginkluotosios pajėgos.
Jungtinės Karalystės kariuomenė, turinti tik 76 tūkst. karių, yra perpus mažesnė, nei buvo 1990 m., ir mažiausia nuo Napoleono laikų. Ginkluotosios pajėgos pritrūktų amunicijos „per kelias dienas“, jei būtų nutarta kautis. Britai neturi galimybių apginti savo dangaus nuo tokio lygio raketų ir bepiločių orlaivių smūgių, kuriuos ištveria Ukraina.
Prireiktų nuo penkerių iki dešimties metų, kol Jungtinė Karalystė pajėgtų kariauti turėdama savo gretose 25–30 tūkst. karių, paremtų tankais, artilerija ir sraigtasparniais. Didžioji kariuomenės šarvuotų transporto priemonių parko dalis, įskaitant tankus, buvo pagaminta prieš 30–60 metų ir jiems visiškai pakeisti prireiktų ne vienų metų.
Maždaug 30 proc. aukštos parengties Jungtinės Karalystės pajėgų yra rezervistai, kurie negalėtų mobilizuotis pagal NATO reikalaujamus terminus.
Pačios Estijos karinė gynyba remiasi esamais savigynos pajėgumais ir NATO kolektyvinės gynybos principais.
Šiuo metu pagrindinis Estijos gynybos doktrinos elementas yra transatlantinė partnerystė su JAV ir narystė NATO. Tačiau be narystės NATO šalies gynybos doktrina paremta tikėjimu, kad kolektyvinė gynyba bus taikoma tik tada, kai šalį staiga užpuls didesnės priešo pajėgos. Taigi, karinės invazijos atveju, Estijos teritoriją reikėtų atsikovoti. Ar tai yra teritorijos gynybos strategija?
Po Madrido viršūnių susitikimo prasidėjus deryboms dėl papildomų pajėgumų Estija pritarė forward defense terminui, tačiau laikosi pozicijos, kad šalyje nebūtina dislokuoti reikalingo karių skaičiaus iš karto, o tik prireikus. Karinės invazijos atveju jie turėtų būti kaip įmanoma greičiau dislokuoti. Estija mano, kad tam yra reikalingos divizijų struktūros ar štabai, kad kariniai vienetai galėtų sėkmingai būti integruoti ir bendradarbiauti. Daugiau nieko. Ir tai yra forward defense…
V
Trumpai kalbant, nei Latvijoje, nei Estijoje nebus brigadų in place (liet. vietoje – red.) (bent jau artimiausiu metu), taip teigia su manimi kalbėję ne tik NATO pareigūnai, bet ir patys estų bei latvių politikai, tvirtinantys, kad brigados bus, tačiau pagal principą in time (liet. laiku – red.). Tikėti reikia, kitu atveju galima netikėti niekuo, net naujaisiais NATO kariniais regioniniais gynybos planais, ir teigti, kad jie neva „neatgraso“ ir skirti tik… gynybai (?). Nors ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, ir Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas generolas Christopheris G. Cavoli bei juos rengę kariniai strategai teigia priešingai. Tiesa, mano kukliomis žiniomis, ar tik ne du Lietuvos atsakingi ir tam įgalioti pareigūnai yra su jais detaliai susipažinę (laikomasi principo – būtina žinoti). Iš dalies ir Vyriausybė, kuriai NATO regioniniai gynybos planai praėjusį penktadienį (balandžio 28 d.) buvo pristatyti.
Taigi, jei situacija yra tokia, kiekvienam galėtų kilti klausimas, kaip atsirado NATO Madrido viršūnių susitikimo Deklaracijoje žodeliai in place? Leisiu sau paspėlioti. Nuo Rusijos plataus masto agresijos pradžios buvo praėję vos keturi mėnesiai ir NATO didžiųjų valstybių politiniai lyderiai, paveikti tokios Kremliaus pradėtos beprotybės bei Centrinės ir Rytų Europos valstybių politinio spaudimo, reagavo politiškai stipriau (ačiū jiems!) nei kitu atveju būtų elgęsi... Esminis klausimas: ar buvo dėl to klausta karinio patarimo ir, jei klausta, tai koks jis buvo?
O dabar vėl apie mus – Lietuvą. Skirtingai nei šiauriniai kaimynai, susitaikę su žodeliais in time, mes paraidžiui perskaitėme NATO Madrido viršūnių susitikime priimtus dokumentus ir turime tvirtą nusistatymą dėl NATO pajėgų in place. Madrido sprendimai turi būti įgyvendinami taip, kaip sutarta, o ne interpretuojami pagal vėliau paaiškėjusias įvairias aplinkybes, tiksliau – galimybes. Nuostatą, kad Lietuvoje kaip įmanoma anksčiau būtų dislokuota vientisa sąjungininkų (šiuo atveju vokiečių) brigada, bandome įgyvendinti neturėdami infrastruktūros brigadai, spaudžiame (ir viešai) vokiečius konkrečiam ir kuo ankstesniam brigados atvykimo grafikui, nors brigadai reikalingą infrastruktūrą, geriausiu atveju, būsime parengę tikrai ne 2026 metais, kaip kai kas tvirtina. Manau, realus laikas – 2028-tieji, jei bus skiriamas nenutrūkstamas finansavimas, o viešųjų pirkimų procedūros ir viešųjų pirkimų arterijos nebus užakusios, nesklerozuos...
Ką reikia daryti? Pirmiausia, tvirtai vykdyti parengtus infrastruktūros rengimo planus, ieškant įstatyminių ir finansinių galimybių darbams paspartinti, ypatingą dėmesį teikiant infrastruktūrai, skirtai išankstiniam karinės įrangos, technikos ir amunicijos sandėliavimui (angl. pre-positioning). Ne mažiau reikalinga aiški, vieninga ir apgalvota komunikacija su partneriais, kad jie tiksliai žinotų, kas yra daroma ir kad tam ar kitam jų žingsniui artėja laikas.
Epilogas
Iš visų tų kritinių pastebėjimų apie europiečių NATO narių karinius pajėgumus klaidinga būtų daryti išvadą, kad, jei, tarkim, atsigavę rusai pultų, būtų „galas“! Ne, pirmąjį smūgį, kaip teigia kariniai ekspertai, europiečiai tikrai atlaikytų, o jau antrąjį atlaikyti, jei rusai dar turėtų „kvapo“, padėti ateitų dėdė Semas.
Tai kas dabar vyksta? Vyksta mūsų ir rusų lenktynės su laiku. Lenktynėse rusus stabdo ukrainiečiai ir tai mums – NATO valstybėms – duoda laiko kariniams pajėgumams atstatyti. Pralaimėti šiose lenktynėse neturime teisės…
Ir dar apie diplomatiją. Mano nuomone, diplomatija pirmiausia yra ne „informacinis triukšmas eteryje“, nors „finišo tiesėje“ ir jis gali būti reikalingas. Tačiau diplomatijoje siekiant konkretaus dvišalio ar daugiašalio rezultato reikia kantriai rengti savo pozicijas politiniams bei praktiniams reikalavimams pagrįsti, sukuriant tokią situaciją, kuri vienokiu ar kitokiu būdu partneriams taptų neišvengiama būtinybe vykdyti įsipareigojimus.