Pagal tarptautinę teisę agresija yra sunkiausias tarptautinis nusikaltimas, pasikėsinimas į visos tarptautinės teisėtvarkos pagrindus. Todėl nukentėjusia laikoma ne tik tiesioginė agresijos auka, bet ir visa tarptautinė valstybių bendrija, kuri privalo bendradarbiauti nutraukiant agresiją ir užtikrinant kaltųjų atsakomybę.
Taigi, atrodytų, teoriškai viskas paprasta. Tarptautinė bendrija turi priversti agresorių pajusti tokią skausmingą agresijos kainą, jog jos tęsti nebebūtų įmanoma. Rusijos atveju turime mažiausiai 260 mlrd. eurų vertės Europoje užšaldytų valstybinių lėšų – centrinio banko aktyvų. Įsivaizduokime, kad jie nukreipiami Ukrainos gynybai ir atstatymui...
Žinoma, galima sveikinti gerokai pavėluotą, bet pirmąjį žingsnį šia linkme. Europos Komisija pasiūlė ES Tarybai naudoti Ukrainos gynybos ir atstatymo reikmėms bent jau palūkanas (pelną) – apie 3 mlrd. eurų kasmet – iš Europoje įšaldytų Rusijos valstybinių lėšų. Tai, be abejo, teisinga, bet kartu ir akivaizdžiai nepakankama, nes Ukrainos ir visų mūsų laisvės gynybai neįdarbinami visi mums prieinami agresoriaus aktyvai. Idėja per mažai ambicinga ir JAV vykstančių svarstymų visą Rusijos turtą perduoti specialiam žalos Ukrainai atlyginimo fondui fone.
Europa trypčioja dėl baimės priimti teisingą, bet rizikingą sprendimą. Girdi, neaišku, ar pavyktų tokį sprendimą apginti ES Teisingumo Teisme ir tarptautiniuose arbitražuose, ar nesusvyruotų investuotojų pasitikėjimas ES ar net euro kursas, ar galima konfiskuoti aktyvus nesant tarptautinio teismo sprendimo dėl Rusijos atsakomybės. Žodžiu, bijoma žengti į pilkąją zoną, kurioje nėra vienareikšmių atsakymų ir visu šimtu procentų teisiškai pagrįstų sprendimų.
Tad pažvelkime į tai tarptautinės teisės požiūriu. Tarptautinės teisės, kaip ir apskritai teisės, pažanga būtų neįmanoma, jeigu nebūtų žengiama į priekį randant inovatyvius atsakus į naujus iššūkius. Svarbiausia, kad toks atsakas būtų grindžiamas bendrais teisės principais ir tarnautų teisingumo įgyvendinimui.
Tarptautinėje teisėje yra visuotinai pripažintas visiškos reparacijos principas. Ar kas nors abejoja, kad Rusija yra agresorė, turinti visa apimtimi atlyginti Ukrainai padarytą žalą? Ne. Nėra tarptautinio teismo sprendimo? Tai jo gali ir apskritai nebūti, nes joks tarptautinis teismas – bent jau kol kas – neturi jurisdikcijos spręsti Rusijos atsakomybės už agresiją klausimą. Tačiau tarptautinė teisė tuo ir specifinė, jog ji įgyvendinama dažniausiai valstybių savigalbos (angl. self-help) priemonėmis, nes čia nėra nei viršvalstybinės valdžios, nei bendros privalomos tarptautinių teismų jurisdikcijos.
Taip, nepamenu, kad reparacijos būtų mokamos dar nepasibaigus agresijai. Tačiau pasaulis nestovi vietoje, mes gyvename ne Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo laikais. Šiandien valstybių turtas pasklidęs po visą pasaulį, tad nebereikia nugalėti ir užimti šalies, kad pasiektum jos turtą, iš kurio pasiimtum reparacijas. Pasaulis keičiasi, tai kodėl turėtų atitinkamai nesikeisti tarptautinės teisės įgyvendinimo praktika? Negi teisinga tai, kad rusai žudo ir griauna mums artimą šalį, o mes saugome rusų valstybinį turtą? Kad tik jiems, vargšams, būtų patogu ir jų neįžeistume bei nepatirtume jų teisinių ieškinių.
Žodžiu, jokių rimtų teisinių kliūčių naudoti Rusijos valstybės turtą reparacijos tikslams nematau. Europos valstybės juk turi bendradarbiauti nutraukdamos agresiją. Taip būtų užtikrintas tarptautinės teisės veiksmingumas ir tarptautinio teisingumo vykdymas.
Tarptautinėje teisėje taip pat yra atsakomųjų priemonių kategorija. Ji leidžia apskritai daug nesigilinti į teisėtumo klausimus, nes būtent ir suteikia galimybę pažeisti tarptautinę teisę atsakant į Rusijos vykdomą, priminsiu, sunkiausią tarptautinės teisės pažeidimą – agresijos nusikaltimą. Atsakomųjų priemonių tikslas kaip tik ir yra priversti pažeidėją nutraukti tarptautinės teisės pažeidimą ir sumokėti reparaciją. Jos tik turi būti proporcingos ir akivaizdu, jog Rusijos valstybinio turto paėmimas Ukrainos reikmėms būtų proporcinga priemonė atsižvelgiant į agresijos sunkumą.
Beje, nepamirškime, kad žalą patiria ne tik Ukraina, bet ir kitos valstybės, verslai, turėję išeiti iš Rusijos rinkos ne rinkos sąlygomis, tarp jų – ir ne vienas lietuviškas verslas. Apie šios žalos atlyginimą savo žmonėms tarnaujančios valstybės taip pat turėtų pagalvoti. O kaipgi su tarptautinių arbitražų grėsme, paklausite. Tiesą sakant, nežinau, kodėl iki šiol nesuspenduoti mūsų įsipareigojimai Rusijai dėl tokių ginčų sprendimo. Tai galėtų taip pat būti savotiška atsakomoji priemonė.
Žinoma, yra ir kitokio lietuviško verslo – to, kuris padeda Rusijai mokėdamas ten mokesčius ir net apeidamas tarptautines sankcijas karinėms reikmėms pritaikomoms prekėms. Paradoksaliai, žodžiais garsiai remdamas Ukrainą, tokį su Rusija kolaboruojantį verslą (pavyzdžiui, Kauno mero valdomos „Vičiūnų“ grupės veiklą) užtaria Lietuvos Prezidentas.
Ar mūsų valstybė bejėgė ir čia ką nors daryti? Tikrai ne, nors tai ir gerokai sudėtingiau, nei atimti pilietybę pavieniams asmenims. Štai tik šiomis dienomis pasirodė pirmoji įstatymų leidybos iniciatyva, siūlanti uždrausti Rusijoje dirbančioms Lietuvos įmonėms dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Tokių žingsnių galėtų būti žymiai daugiau. Pavyzdžiui, privalomas prekių žymėjimas vartotojų interesais, kad jie žinotų, jog pirkdami remia agresiją. Juk tokių krabų lazdelių mažiau norėtųsi, nes gali būti „neskanu“. Galėtų būti ir didesnis pelno mokesčio tarifas su Rusija ir Baltarusija niekaip realių verslo ryšių nenutraukiantiems subjektams.
Be abejo, atsiras abejojančių tokių žingsnių konstitucingumu ir atitiktimi ES teisei. Tačiau juk pagal Konstituciją, valstybė ūkinę veiklą turi reguliuoti taip, kad ši tarnautų tautos gerovei. O pastaroji akivaizdžiai apima nacionalinio saugumo interesus. Pagal ES teisę, nacionaliniu saugumu galima grįsti didesnius nei ES teisės tiesiogiai nustatytieji ekonominės veiklos ribojimus. Taigi Lietuva ūkinės veiklos reguliavimu turi ne skatinti, o riboti verslo subjektų veiklą, kuria prisidedama prie grėsmių nacionaliniam saugumui didinimo.
Galiausiai atminkime, jog turime reikalą su agresoriumi, kuriam jokia teisė negalioja ir kuris siekia savo tikslų nesirinkdamas priemonių. Tad turime būti kūrybiški ir užuot ieškoję problemų privalome rasti veiksmingai agresorių pažabojančius teisinius sprendimus.
Kitaip pralaimėsime mes, o ne Rusija. Ir galėsime nebesirūpinti nei finansų rinkų, nei euro stabilumu, nes jų paprasčiausiai neliks. Bent jau kaip mūsų rūpesčio. Nes gali nelikti ir mūsų.
Baikime veidmainiauti Ukrainos atžvilgiu. Padarykime viską, kad Rusijai skaudėtų. Tai yra vienintelis kelias, kad kartu su Ukraina nugalėtume.
***
Dainius Žalimas yra VDU teisės profesorius, Laisvės partijos kandidatas į LR Prezidentus