1. Atminties reanimacija. Atrodo, kad visi pamiršo, dėl ko buvo sukurtas Aljansas. Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją 1949 m. įkūrė Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada ir kelios Vakarų Europos valstybės, siekdamos užtikrinti kolektyvinį saugumą prieš rusiją, kuri tuo metu vadinosi Sovietų Sąjunga (nebent kas nors galvoja, kad rusų okupuota Estija arba Moldova kėlė grėsmę JAV). Taigi, NATO yra sukurtas gintis nuo rusijos. Kaip parodė laikas, nuo rusijos vis dar reikia ir dar ilgai reikės gintis.
2. Žemėlapio pamokos. Kas yra arčiau rusijos ir kam rusai aktyviau grasina – Graikijai, Slovėnijai, Rumunijai ar Ukrainai? Taigi. Todėl, jei jau kalbame apie NATO kaip apie NUO rUSIJOS gintis skirtą bloką, tai būtų labai logiška priimti į NATO besiveržiančias būtent tas šalis, kurioms rusija kelia didžiausią pavojų ir kurios, švelniai tariant, su rusija nenori turėti nieko bendro ir aktyviai su ja kovoja. Nes jos bus pasiruošusios visais įmanomais būdais bendradarbiauti stiprinant gynybinius pajėgumus, renkant žvalgybinius duomenis ir jau tikrai nepereis į priešo pusę (kaip Veng..khm.. kai kurios Europos šalys, esančios NATO jau seniai).
3. Pasirengimas narystei. Tai kas gi šiuo metu yra geriausiai pasiruošęs narystei Aljanse, kalbant netgi ne apie išorines valstybes, bet apie dabartines NATO nares? Kas turi kariuomenę, turinčią realios mūšio lauko patirties kariaujant su rusija? Kas sugebėjo – su NATO karine pagalba, bet savo karių gyvybėmis ir sukrečiančia motyvacija – sulaikyti „antrą stipriausią pasaulyje“ rusijos kariuomenę? Kas šiandien sėkmingai teikia mums neįkainojamą karinę informaciją apie PAGRINDINĮ mūsų Aljanso priešą – rusiją – realiu laiku? Tai šiaip jau priešo pažinimo kompetencijų, karo lauko patirties ir motyvacijos gintis prasme geriausiai pasiruošusi būti NATO nare yra Ukraina. Geriau nei Jungtinė Karalystė, Prancūzija ar Lenkija, ar bet kas.
4. NATO plėtros periodai. Jų nėra. NATO priima naujus narius nuolat, kartais po vieną, kartais – po 7 iškart. Geografine prasme plėtra apima nuo piečiausios Europos dalies iki šiauriausios, nuo Vakarų iki Rytų, įskaitant buvusias rusijos okupuotas šalis. Taigi, Ukrainos – taip pat buvusios rusijos okupuotos šalies, didžiausios kontinentinės Europos valstybės, iki užkimimo kartojančios, kad nori būti NATO nare, – priėmimas niekaip neiškrinta iš jokių istorinių-geografinių parametrų.
5. Pakvietimas versus priėmimas. Priėmimas į Aljansą vykstant karui prieštarauja Šiaurės Atlanto sutarties sąlygoms. Tačiau pakvietimas – visiškai ne, nes, pirma, taigi dedame pastangas, kad tas nusikalstamas rusijos karas baigtųsi kaip įmanoma greičiau, nes mus jis kraujina ne mažiau nei rusus, antra, nuo pakvietimo iki priėmimo būna laiko tarpas, gali būti ramiai pora metų (nebent norima užtempti pagal Turkijos narystės Europos Sąjungoje (ES) „amžiną“ deadline‘ą, tik skirtumas, kad Turkijai spjauti į tas ES norimas demokratines reformas ir ji to daryti nesiruošia, tuo tarpu Ukraina savo kariuomenę transformuoja mūsų akyse). Taip pat Ukraina gali būti ne tik pakviesta, bet ir priimta, net ir iki okupuotų teritorijų susigrąžinimo. Vakarų Vokietija buvo NATO nare 35-erius (!) metus, kol susigrąžino rusijos nukąstą Rytų Vokietiją ir ši įsijungė į Vokietiją, kaip Krymas įsijungs į Ukrainą.
6. NATO plėtra nėra eskalacija. Kaip nuosekliai liudija istorija, rusija agresyviai priešinosi NATO plėtrai visuomet, tačiau absoliučiai visais atvejais, vos priėmus valstybę į NATO, grasinimų temperatūra po priėmimo iškart krinta. Pamenate mūsų priėmimą? Taip pat kiek buvo baimių dėl eskalacijos ir įtikinėjimo dėl neapginamumo. Lygiai tas pats ir šiomis dienomis, su Suomija – dar net iki ratifikavimo, vos oficialiai pakvietus – jau grasinimų tonas žymiai sušvelnėjo. Beje, jei jau veiktų tas rusų mitas, kad būtent įstojimas į NATO eskaluoja situaciją – tai Ukraina neturėjo būti užpulta nei 2014, nei 2022.
Todėl nutiko tai, dėl ko perspėjau nuo šių metų sausio, kai caksint liežuviu kai kuriems diplomatams išsakiau NATO Generalinio Sekretoriaus pavaduotojui, kad didžiausia ir pavojingiausia klaida būtų suformuluoti NATO summito komunikatą taip, kad rusija galėtų jį interpretuoti kaip savo de facto veto teisės NATO plėtrai įtvirtinimą. Jei pusantrų metų nuo rusijos besiginančios ir oficialiai į NATO priimti prašančios Ukrainos mes nedrįstame net PAKVIESTI, tai gal tą laisvą šalių apsisprendimą prisijungti prie NATO reikėtų iš Aljanso sutarties preambulės išbraukti ir įrašyti „leidus rusijai“? Nors, žinoma, pabrėžtinai Vokietijos kanclerio išrėžtas „sprendimus dėl NATO priimsime nedalyvaujant rusijai“ rodo rimtą požiūrio lūžį.
Nemalonu tai, kad Ukrainos nepakvietimas paremtas rusijos įdiegtais mitais, o Kubos krizė yra pagrindas paranojai, kamuojančiai mūsų svarbiausio strateginio gynybos sąjungininko lyderį. Kad rusai gali ryžtis branduoliniam smūgiui. Tai dar truputis istorijos – Nikita Chruščiovas buvo bent truputį idėjinis, skirtingai nuo putino, 12 metrų stalais ir lankytojų ilgalaike izoliacija savo sveikatą saugančios bunkerio žiurkės, kuriam išgyventi, išlikti yra svarbiau už viską.
Ši klaida kainuos ne tik Ukrainai, nes padrąsins rusiją, bet ir mums, nes Kinijai besiruošiant judėti link Taivano, kas pritrauks didžiąją dalį JAV dėmesio, rusija, tikėtina, bus atkūrusi savo karinius resursus tolesniems imperijos plėtros etapams, ir tai bus labai nemalonu visam mūsų regionui.
Prezidentas Zelenskis pabrėžė 3 prioritetus:
1. Ginklai
2. Pakvietimas į NATO
3. Saugumo garantijos iki įstojimo į NATO
Ukrainiečiai geriau supranta istoriją nei kai kurie rusiją matę iš toli arba nušlifuotų oficialių susitikimų formate. Neturintys tiesioginės karo su rusija patirties, nepatyrę rusų okupacijos ir savo tautos naikinimo (holodomoro, genocido, tremčių), matyt, negali iki galo įsisąmoninti rusų modus operandi ir jų imperijos plėtros algoritmo. Bet kokia dvejonė, bet kokia abejonė, bet koks kompromisas rusų interpretuojamas kaip paskatinimas.
Todėl komunikato žinutė apie Ukrainos pakvietimą neapibrėžtoje ateityje, numačius kasmetinį (kiek metų?) jos pažangos (kokios? naikinant agresyvios rusijos kariuomenę? Šaržuoju, bet ne visai) vertinimą ir tik visiems Aljanso nariams pritarus (tai žinom, kas nepritarė, ir užjaučiame dėl patirčių su Kubos krize), yra tiesiog blogai.
Bet ar galėjo būti kitaip? Ne. Negalėjo, nes kiek Aljanso narių adekvačiai investuoja į gynybą? Taigi. Negalėjo, nes kas realiai gali parūpinti efektyvią oro gynybą? Taigi. Negalėjo, nes idealistinių sprendimų didžiojoje geopolitikoje nėra. Finansų ir galios disproporcija Aljanso viduje lemia, kad tas, kas moka bet kokio sprendimo įgyvendinimo kainos liūto dalį, tas ir sprendimo priėmimo svarstykles nusveria. Tai išvadas reiktų daryti praktiškai, nes mojuoti Ukrainos vėliavomis neužtenka.
Ir nemaloniausia pastaba. Lietuva nuo pat Nepriklausomybės atgavimo aktyviai veržėsi į NATO. Visos didžiosios politinės partijos vieningai šito siekė. Dantimis ir nagais kone pusantro dešimtmečio nuo 90-ųjų. Ukraina, deja, suprato, kad nori į NATO, tik prasidėjus plataus masto rusijos invazijai. Ukrainos visuomenės apklausas lengva išsitraukti ir palyginti. O Vakarai juda lėtai. Šiaip jau per praeitus metus įvykę pokyčiai Vakarų mąstyme, veiksmuose, planuose saugumo klausimais yra beprecedenčiai savo greičiu. Ir mes, naiviai – nes labai labai norime to – tikėjomės, kad ir čia greitis bus beprecedentis. Šansų buvo 0,1 proc., ir tai dar neįvyko.
Pabaigai apie Ukrainą – tai ką darom?
Kiek girdžiu, NATO–Ukrainos Taryba žadama kaip realus ir efektyvus pagalbos Ukrainai instrumentas, kuriuo tinkamai naudojantis praktiniame lygyje galimas kone afilijuotos narystės statusas – būtų gerai, kad rezultatai pasimatytų taip greitai, kad rusija nespėtų pasidaryti negerų išvadų iš Ukrainos nepakvietimo.
Kalbant apie ginklus – tai gal pereiname nuo „padėti nepralaimėti“ prie „padėti laimėti“ Ukrainai. Nes tai labai skirtingos koncepcijos ir iki šiol buvo laikomasi iš esmės pirmosios, nes dar vienas mitas – kad rusijos žlugimas būtų iš principo armagedonas – vis dar gajus.
Saugumo garantijos yra tuščia frazė, jei ji nebus užpildyta pirmų dviejų punktų labai apčiuopiamu (rusams nedelsiant skaudžiai smogsiančiu) turiniu.
O ką Vilniaus NATO Viršūnių susitikimas davė mums?
Mūsų saugumo nuo Ukrainos, žinoma, atsieti negalima, bet šiek tiek apie tai, ką komunikatas skelbia tiesiogiai susijusio su mūsų saugumu.
Turbūt labiausiai džiaugtis reikia naujais NATO gynybos planais, dėl kurių dirbome nuo pat plataus masto rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. Apie mūsų saugumo stiprinimo priemones detaliai rašoma 34 komunikato punkte. Kaip žinoma, anksčiau NATO vadovavosi deterrence by punishment modeliu, kuris reiškė, kad Rusija turėjo būti atgrasyta ne pajėgomis, su kuriomis ji iškart susidurtų įžengusi į mūsų teritoriją, bet vėlesne NATO „bausme“. Iš čia kilo kalbos, per kiek dienų NATO pajėgos čia pasirodytų su visais pajėgumais, kiek dienų mums tektų atsilaikyti vieniems, etc. Naujuose planuose to nebeliko. Dabar NATO vadovausis deterrence by denial modeliu, kuris reiškia, kad pakankamos pajėgos turi iš karto pasitikti agresorių, nebekalbant apie Lietuvos teritorijos atsiėmimą. Buča ir Irpinė parodė, kaip gali atrodyti atsiimama žemė. Dabar turėsime tai, apie ką kalba Vakarų lyderiai, kai sako, kad ginsime „kiekvieną colį“. Po ilgų derybų turime pasirengimą reaguoti į trumpo perspėjimo arba be perspėjimo kylančias grėsmes (angl. short notice / no notice threats).
Taip pat sutariama dėl vietoje dislokuotų pajėgų didinimo iki brigados su visu lydinčiu paketu (iš anksto dislokuota ginkluotė / technika, greitojo reagavimo pastiprinimas, etc), integruotos oro ir raketinės gynybos stiprinimo ir rotacinio oro gynybos modelio, dėmesį telkiant į NATO rytinį flangą.
Kas ne mažiau svarbu, komunikatas skelbia, kad NATO įsipareigoja suteikti visus resursus ir vykdyti reguliarias pratybas šiems planams įgyvendinti. Taigi, daug kas iš politikų rankų dabar pereis į kariškių rankas, o tai yra gera žinutė, nes šių neveikia visuomenės nuomonių svyravimai ir politiniai sumetimai. Yra planai – jie juos vykdo. Bendrai yra puiki žinia, kad išplečiami SACEUR (sąjungininkų pajėgų vado) įgaliojimai, nes tai duos reakcijos greitį ir kur kas pozityvesnius rezultatus.
Kitas svarbus dalykas yra žalia šviesa Švedijos stojimui į NATO. Darius Antanaitis komentavo, kad tai išsprendžia mūsų Suvalkų koridoriaus problemą – tai šito nesakyčiau, bet faktas, kad dabar Kaliningradas tapo tokiu galvos skausmu rusijai, kokiu iki šiol mes buvome NATO. Švedijos narystė tikrai yra visiškas game changeris visam regionui, nes Baltijos jūroje nebelieka neutralių valstybių. NATO vidinis ežeras – jau girdėjote tokį neformalų mūsų jūros pavadinimą. Maža to, Švedija yra viena iš didžiausių Ukrainos rėmėjų, o jos visuomenė palaiko tokią politiką net labiau nei mūsų. Tai leidžia daryti išvadą, kad Švedija yra labai patikimas partneris ir neutralumo politika liks praeityje.
Nuo 26 iki 40 komunikato paragrafo kalbama apie įvairias NATO vidinės virtuvės tvarkas, struktūras ir reformas. NATO Defence Production Action Plan, SACEUR‘o stiprinimas, skaitmeninė transformacija, gynybos pramonės plėtra, naujas NATO excellence centras ir kiti dalykai, kurie civilio akiai galbūt ir neatrodo labai svarbūs vykstančio brutalaus karo kontekste, bet padės NATO stiprėti ir judėti į priekį.
Ir – dramblys kambaryje – ilgai lauktas sutarimas, kad 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) turės būti gynybos finansavimo „grindys“, komunikate aiškiai indikuojant, kad to neužteks, ir spragų lopymui reiks kur kas daugiau.
Žinoma, aiškus pasmerkimas rusijos branduolinių ginklų dislokavimo Baltarusijos teritorijoje, pastarosios karinės integracijos į rusiją ir „vadinamųjų privačių karinių kompanijų“ („Wagner“) potencialaus dislokavimo joje liudija, kad Aljanse suvokiamos papildomos rizikos mūsų regionui iš Baltarusijos teritorijos.
Svarbus momentas – aiškiausiai iki šiol įvardijama Kinijos keliama grėsmė. Kinijos deklaruotos ambicijos ir spaudimo politika kelia iššūkį mūsų saugumui, o jos vykdomos hibridinės ir kibernetinės operacijos bei konfrontacija, nukreipta į NATO nares, daro žalą Aljanso saugumui, – sakoma komunikate.
Gerai, kad atskirai pabrėžiama, jog gilėjanti strateginė partnerystė tarp Kinijos ir rusijos bei jų bandymai suardyti tarptautinę taisyklėmis grįstą tvarką prieštarauja mūsų interesams.
Galų gale, reikia nepamiršti, kad NATO komunikatas yra dokumentas ne tik NATO nariams, bet ir visam pasauliui. Jį reikia suprasti tiek kaip diplomatijos, tiek kaip atgrasymo dokumentą. Pavyzdžiui, kone didžiausią komunikato dalį sudaro klausimai, vienaip ar kitaip susiję su branduolinių ginklų problematika. Ar sąjungininkai rimtai taip sunerimę dėl Putino grasinimų? Ar tai yra signalas likusiam pasauliui, skirtas pabrėžti skirtumą tarp bepročio Maskvoje, grasinančio branduolinėmis bombomis, ir racionalaus bei atsakingo NATO bloko, kuris siekia „pasaulio be atominių ginklų“? O gal abu?
Įvairius komunikato adresatus reikia turėti galvoje ir skaitant dalis apie Kiniją, Gruziją, Moldovą ir „globalius Pietus“.
Apskritai, atmetus Ukrainos klausimą, susitikimą galima vertinti teigiamai, kiek tai įmanoma be proveržio Ukrainos narystės klausimu. Pasakysiu nediplomatiškai, bet įgyvendinti nauji gynybos planai ir Švedijos narystė gali reikšti skirtumą tarp to, ar kitą savo kruvinos imperinės plėtros etapą rusija planuos prieš Baltijos šalis, ar mėgins atsikąsti mažiau apsaugotų kaimynų. Todėl dabar turime kaip įmanoma greičiau ir kokybiškiau įgyvendinti viršūnių susitikimo nutarimus – ir darbuotis iki Vašingtono viršūnių susitikimo įrodant amerikiečiams, kad jų dvejonės dėl Ukrainos narystės grįstos rusijos blefu ir giliai įsišaknijusiais kremliaus implantuotais mitais.