E.Vareikis. Paskutinė Europos „marsietė“

Netekome Margaret Thatcher, netekome politikės, kuri atstovavo ilgai, reikšmingai ir labai specifinei politikos epochai.

Tai buvo metai, kuriuos istorikai linkę ženklinti Šaltojo karo pabaigos pradžia ir kuriuos drąsiai galima vadinti XX amžiaus pabaigos dešiniųjų politikos laikotarpiu. Toje politikoje buvo kur kas mažiau nereikalingo valstybės kišimosi, daugiau privačios iniciatyvos, buvo uždėti „antsnukiai“ populizmui ir tinginystę skatinančioms socialinėms programoms...

Su Margaret Thatcher, Ronaldu Reaganu ir jų bendražygiais pasaulyje atsirado viltis, kad pasaulis gali būti kitoks. Sovietų Sąjunga iš priešo buvo paversta politinių derybų partnere. Dėl tokios politikos prasidėjo procesai, galiausiai nulėmę ir mūsų nepriklausomybę. Winstonas Churchillis laimėjo karą, Margaret Teacher pakeitė pasaulį konvencinio karo net neskelbdama.

Sovietinė propaganda vadino juos nelanksčiais, kietakakčiais, beširdžiais, net bukapročiais ir nesuvokiančiais pasaulio realijų (tokių kerštautojų yra ir šiandien), tačiau būtent šie du minėti politikai, užuot baiminęsi paslaptingos komunizmo grėsmės, kaip geresnę alternatyvą jam pasiūlė Vakarų vertybes, sugebėjimus ir tiesą, sustiprintą ekonomikos ir gynybos jėga.

Pravardė „Geležinė ledi“ atsirado... Sovietų Sąjungoje. Sovietinės armijos kapitonas Jurijus Gavrilovas karinės propagandos laikraštyje „Raudonoji žvaigždė“ (Krasnaja Zvezda) pirmasis 1976 metais negatyviai apibūdino nemylimą britų opozicijos lyderę. Nemylimoji veikiai tapo „imperialistinės“ šalies premjere.

Kai Margaret Thatcher ir Ronaldas Reaganas buvo savų valstybių vadovai, visi žinojo, ką reiškia Vakarų valstybių solidarumas ir transatlantinis ryšys. Jis niekados istorijoje nebuvo toks stiprus, kaip tuomet. JAV autoritetas Europos saugumo reikaluose, įskaitant karinį kontingentą, saugojo nuo sovietinės agresijos, o ir mums padėjo tapti Vakarų pasaulio dalimi.

Dešiniųjų veikimas nebuvo lengvas ir vertinamas vienareikšmiai. Margaret pateko į parlamentą tik trečiuoju bandymu, ji niekada nesinaudojo lengvatomis ir kvotomis, nepamiršo esanti moteris ir mama. Ji drįso sakyti, ką mato, ir sakyti tiesą. Ronaldas prezidentu taip pat tapo ne pirmu bandymu. Kai šiandien jau neturime nė vieno, nė antro, liūdniausia mintis, lendanti į galvą, yra nuojauta, kad žingsnis po žingsnio praeitin nueina tikroji vakarietiškos politikos ir tikrojo Rusijos sulaikymo epocha.

R. Reaganą ir M. Thatcher sugretinau ne šiaip sau. Politikos teoretikas ir publicistas Robertas Kaganas savo tekstuose pastebėjo, kad amerikiečiai labiau yra Marso, o europiečiai – Veneros būdo. Pirmieji tiki idėjomis ir kova, antrieji – gera valia ir kompromisais. Europiečiai visada buvo linkę guostis tokiais terminais, kaip „jėgų balansas“, „stabilumas“ ar „nacionaliniai interesai“. Amerikiečiai gi labiau mėgo „pakitimus“, „laisvės ir žmogaus teisių plėtrą“. R. Reaganas buvo tikras Marso atstovas, koks nors François Mitterandas – Veneros. Marsas kovoja, Venera – tvarko manų ūkį, – idealus lyčių funkcijų pasidalijimas, jei tokia transatlantinė šeima nesipyksta. Margaret buvo europietė, tačiau jos politikoje dominavo tiems laikams labai reikalingas Marsas.

Rusija (ar jos perversija, vadinta SSRS) visada stengėsi atskirti Europą nuo Amerikos – Venerą nuo Marso, naudodama visas įmanomas ir neįmanomas priemones, o tuo būdu paversti Venerą savo namų tarnaite. Amerikos „buvimo Europoje“ dėka pusę amžiaus to nepavyko, ir Europa liko nepriklausoma nuo Kremliaus. M. Thatcher realiai padarė Britaniją nepaskandinamu Amerikos lėktuvnešiu prie Europos krantų. Šaltasis karas buvo gerokai įgrisęs, tačiau Europa – Rytų ir Vakarų – buvo nusprendusi taip gyventi ilgus amžius. R. Reaganas ir M. Thather parodė, kad su esama padėtimi niekada nesusitaikys, kad Amerika ir Jungtinė Karalystė nepripažins Senojo žemyno padalijimo. Ir jie galiausiai pasiekė savo – pakeitė status quo, užuot jį toliau konservavę, kaip tylomis „tikrieji“ europiečiai buvo seniai sutarę. Jie nevengė nei drąsių ginklavimosi projektų (tegu ir labai brangiai kainuojančių), nei drąsios retorikos. Tai Marso politika. Ji, beje, nebuvo bekompromisinė, tačiau Margaret bei jos draugų politikoje kompromisas gali būti jėgų ar ekonomikos kompromisas, bet ne vertybių net ir tada, kai diktatorių valdose yra nafta, vamzdžiai ar trąšos.

Beje, Europos būtį pastarąjį šimtmetį daugiausiai lėmė „marsiečiai“. Europa po Pirmojo pasaulinio karo – tai prezidento Woodrow Wilsono projektas, beje, atnešęs laisvę ir mums. Europa po Antrojo pasaulinio – tai ne kas kita, kaip JAV iniciatyva įkurtų Jungtinių Tautų sistema. Franklinas Rooseveltas įtraukė JAV į Antrąjį pasaulinį karą, motyvuodamas pareiga ginti laisvę, o Johnas Kennedy nusipelnė pagarbos už tai, kad žadėjo už laisvės idėjas mokėti bet kokią kainą. Visa tai antikomunizmas, kokiu galima tik didžiuotis, kokio, deja, šiandien beveik neliko.

Tai buvo tiesos politika. Visi žinojo, ką reiškia NATO narystė ir penktasis sutarties straipsnis. Žinojo taip, kad neabejojo NATO sugebėjimais – agresijai reikia duoti deramą atkirtį. Taškas. Šiandien apie galimą agresiją būtų sukurtas kelių dešimčių puslapių raportas, ką NATO gali, ko negali, kodėl nepadaro to ar ano. Pripažinkime – ne visai tiesos politika. Šiandienis politinis korektiškumas vis dažniau virsta politiniu melu, manant, kad vamzdis ir trąšų paketas svarbiau nei kalinami tiesą kalbantys žmonės.

Tai ir taikos politika, atgrasiusi nuo karo net ir didžiausius apetitus turinčius diktatorius. O po to ir privertusi nusiginkluoti. Margaret „atsiėmė“ Folklando salas nedvejodama. Šiandieniniai politikai greičiausiai būtų pavertę juos dar vienu užšaldytu konfliktu ir „taikiomis priemonėmis“ dešimtmečiais gromuluotų tą pačią problemą. Pavyzdžių pakanka.

Tai laisvos rinkos, ryžto ir tvarkos politika. Margaret buvo spaudžiama nusileisti streikuojančių kalnakasių reikalavimams, grįžti prie didesnio valstybinio reguliavimo ir įvairių socialinės globos programėlių. Tačiau buvo įsitikinusi, kad jokie stimuliavimo paketai nepadės, jei nėra tvarkos ir politinės valios tą tvarką įvesti. Vadinamojo „tečerizmo“ politikos pasekmės juntamos ir dabar: britai nuo globalios krizės kenčia ne taip žiauriai, kaip tos šalys, kurios problemas sprendžia skolintomis išmokomis ir „stimuliavimo paketais“. Šiandien ne vienas žavisi Kinija, kuri nėra nei rinkos ekonomikos, nei demokratijos šalis. Kiniją gali tekti gelbėti, britus išgelbėjo „Geležinė ledi“.

Tai tvirtos jėgos politika, sugebanti būti stipri ir veikti tada, kai to reikia. Šiandien Europa, kokia didelė ar stipri bebūtų, propaguoja vadinamą ES – Švelniosios jėgos – sąvoką. Pasaulis šiandien tikrai ne toks, kad jį būtų galima kontroliuoti „švelniąja jėga“, kompromisais vertybėms ir kitokia pigia politika. Abu minėti dalykai, beje, istorija ne kartą patvirtino, veda tik į konfliktus, o už juos jau tenka mokėti brangiai. Kaip kažkada pastebėjo Winstonas Churchillis, nuolaidžiaudamas pradžioje patiri gėdą, o po to gauni karą, kurio manai jau spėjęs išvengti.

Ir kaip čia nepastebėjus keisto sutapimo. 1979 metais pirmą kartą atvykusi į premjero rezidenciją 10 Downing Street Margaret Thatcher savo politiką apibūdino perfrazuodama Šventojo Pranciškaus (taip, taip, Pranciškaus) maldos žodžius: „Ten, kur vyrauja nesantaika, atneškime taiką; ten, kur viešpatauja klaida – tiesą, ten, kur kankina abejonės – tikėjimą; ten, kur gyvena nusiminimas – viltį“. Nė žodžio apie biudžetus, Europos pinigus ir šlapias dešras.

Mus paliko Europos „marsietė“. Sako, paskutinė, bet kaip reiktų, kad tokių atsirastų dar ne viena. „Tečerizmo“ labai trūksta.