Kodėl Vakarai iki šiol neturi nuoseklaus pergalės plano? Kaip ilgai galima tikėtis, kad Ukraina išlaikys dabartines karo pastangas, jei šalis gauna tik tiek karinės pagalbos, kad išgyventų? Ar naujausias JAV pagalbos paketas yra pakankamas Ukrainos pergalei užtikrinti? Ar Europa daro pakankamai, kad įgyvendintų sankcijas, konfiskuotų Rusijos turtą ir tiektų pažangias ginklų sistemas, pavyzdžiui, raketas „Taurus“? Tai tik keletas svarbiausių klausimų, kuriuos artimiausiomis savaitėmis turėtų užduoti sau Ukrainos partneriai.
Pasaulis, vargu, ar gali susidurti su didesne rizika. Putino Rusija kelia tiesioginę grėsmę pasaulinei saugumo sistemai ir tvariai taikai Europoje. Rusijos karo prieš Ukrainą baigtis lems būsimą Europos žemyno saugumo sistemą ateinantiems dešimtmečiams. Jei Vakarai suteiks Ukrainai paramą, kurios jai reikia karui laimėti, ši pergalė užtikrins taiką ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai. Rusijos pralaimėjimas taip pat gali paskatinti politines permainas Rusijos viduje ir padėti pakirsti agresyvias imperines šalies ambicijas.
Rusijos sėkmės Ukrainoje pasekmės būtų ne mažiau toli siekiančios. Jei Vakarai ir toliau demonstruos silpnumą Ukrainoje ir palaikys raginimus sudaryti kokias nors paliaubas ar susitarti derybomis, Rusija paskelbs istorinę pergalę ir taps dar agresyvesnė tarptautiniu mastu. Ši agresija neapsiribos Ukraina ir bus nukreipta prieš visą Vakarų pasaulį.
Kremlius taip pat neveiks vienas. Priešingai, Rusijos pergalė prieš Vakarus Ukrainoje padrąsintų pastaraisiais metais susikūrusį autokratijų aljansą, vienijantį Rusiją, Kiniją, Iraną ir Šiaurės Korėją. Nors tolesnė Rusijos agresija greičiausiai bus nukreipta į Europą, Vladimiro Putino kolegos autokratai bus paskatinti vykdyti savo ekspansionistines programas kitose šalyse.
Todėl tarptautinė bendruomenė turi pripažinti, kad tik Ukrainos pergalė gali atverti duris tvariai taikai tiek Ukrainoje, tiek visame pasaulyje. Bet kokie bandymai pasiekti kompromisinį taikos susitarimą su V. Putinu ne tik atneštų Rusijai pergalę ir leistų Maskvai toliau okupuoti ištisus Ukrainos regionus, bet ir pavojingai pakartotų 1938 m. Miuncheno konferenciją, turėjusią tragiškų pasekmių visai tarptautinei bendruomenei. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovai, Miunchene sutikę atiduoti Hitleriui dalį Čekoslovakijos, taip pat tikėjosi užsitikrinti taiką. Vietoj to jie sukūrė dirvą Antrajam pasauliniam karui. Europa negali sau leisti vėl padaryti tokios pačios klaidos.
Šiuo metu atrodo, kad Vakarai yra pasidaliję į dvi pagrindines stovyklas dėl to, kaip nutraukti Rusijos invaziją į Ukrainą. Viena stovykla pripažįsta Ukrainos pergalės svarbą Europos saugumui, o Rusijos pralaimėjimą laiko aiškiu tikslu. Šios šalys yra pasiryžusios remti Ukrainos karo pastangas ir neatmeta galimybės prireikus siųsti karius ginti Ukrainos.
Kita stovykla pasisako už susitarimą derybomis ir paprastai šį pasirengimą kompromisui su Kremliumi įvardija kaip norą siekti taikos. Tokia pozicija yra intelektualiai nesąžininga. Juk niekas taip nenori taikos, kaip patys ukrainiečiai. Tačiau ukrainiečiai supranta, kad taikos negalima užtikrinti siūlant teritorines nuolaidas Putino režimui, kuris milijonus ukrainiečių paliks nuolatinės Rusijos okupacijos siaubui. Jie žino, kad sutikus su paliaubomis be pergalės būtų neįmanoma patraukti Rusijos atsakomybėn už karo nusikaltimus.
Labai svarbu, kad ukrainiečiai taip pat supranta, jog, jei V. Putinas nebus nugalėtas, jis neišvengiamai žengs toliau. Padrąsinta paliaubų susitarimu garantuoto nebaudžiamumo, Rusija pasinaudos bet kokia karo veiksmų pertrauka, kad apsiginkluotų ir pasirengtų kitam karo prieš Ukrainą ir Vakarus etapui. Tai sukeltų pavojų, panašų į tą, su kuriuo susidūrė sąjungininkai Antrojo pasaulinio karo metais, kai Winstonas Churchillis ir Franklinas Rooseveltas perspėjo nesudaryti ankstyvos taikos ir vietoj to paskelbė tikslą – besąlygišką nacistinės Vokietijos kapituliaciją. Šiandien Vakarų lyderiai turi pripažinti, kad siūlydami V. Putinui paliaubas ilgalaikės taikos nesudarysime. Priešingai, tai sudarys sąlygas dar didesniam karui.
Būsima Vakarų parama Ukrainai turi būti grindžiama aiškiu ir nedviprasmišku įsipareigojimu siekti Ukrainos pergalės. Šiuo metu to trūksta. Kai artimiausiomis savaitėmis susirinks Vakarų lyderiai ir politikos formuotojai, būtinybė siekti Ukrainos pergalės turėtų būti svarbiausias darbotvarkės klausimas. Tuo tarpu ukrainiečiai turi toliau aiškinti, kuo skiriasi laikinos paliaubos nuo ilgalaikės taikos. 2023 m. Ukrainos pilietinės visuomenės ekspertai atliko savo darbą – parengė savo viziją, kuri buvo išdėstyta Tvarios Taikos Manifeste, apibūdinančiame, kaip svarbu patraukti Rusiją atsakomybėn ir suteikti Ukrainai nedviprasmiškas saugumo garantijas.
Po daugiau nei dešimt metų trukusios Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą Kyjivo partneriams atėjo laikas pasimokyti iš šio karo pamokų ir nepakliūti į tolesnius Rusijos spąstus. Kai 2014 m. Rusija pirmą kartą įsiveržė į Ukrainą, ji tai darė prisidengdama neigimo skraiste, pasitelkdama vadinamuosius „žaliuosius žmogeliukus“, arba Rusijos karius be skiriamųjų ženklų. Praėjus dešimtmečiui Rusija dabar atvirai vykdo didžiausią invaziją Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ir yra remiama kitų tironijų aljanso, kurios pritaria Kremliaus tikslui sunaikinti taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką. Rusija dabar puola Ukrainą, naudodama Irano bepiločius lėktuvus ir Šiaurės Korėjos raketas, o iš Kinijos gauna karinių atsargų ir gyvybiškai svarbią ekonominę paramą. Jei Vakarai nesugebės pasipriešinti šiai augančiai grėsmei, jie praras savo pozicijas tarptautinės saugumo architektūros centre ir juos pakeis kylančios autoritarinės galios.
2014 m. Vakarų lyderiai buvo pakankamai naivūs ir tikėjosi diplomatinio Rusijos invazijos į Ukrainą sprendimo. Dabar turėtų būti skaudžiai akivaizdu, kad tokios viltys buvo nerealios. Nuo 2014 m. iki 2022 m. Ukraina dalyvavo daugiau kaip 200 derybų su Rusija raundų, tačiau tai nesugebėjo užkirsti kelio visapusiškai invazijai 2022 m. vasario mėnesį.
Net ir vykstant deryboms, Rusija nesiliaujančia propaganda, neigiančia ukrainiečių tautos egzistavimą ir dehumanizuojančia ukrainiečius, aiškiai rodė savo genocidinius ketinimus. Vėliau šią genocidinę retoriką praktiškai įgyvendino įsiveržusi V. Putino kariuomenė: buvo įvykdytos gerai dokumentuotos žudynės tokiose vietovėse kaip Buča ir Iziumas, masiniai grobimai ir prievartiniai trėmimai, o Rusijos okupuotose teritorijose išnaikinti visi ukrainiečių tautinio identiteto simboliai. Nors tarptautinė bendruomenė mato, kas vyksta Ukrainoje, dauguma jų vengia kaltinti Rusiją genocidu, nes tai įpareigotų tarptautinę bendruomenę imtis veiksmų. Tačiau užmerkus akis negalima pakeisti fakto, kad XXI a. Europos centre vyksta genocidas.
Visi supranta, ko reikia Ukrainos pergalei. Visi žino, kiek reikia Vakarų karinės pagalbos ir kokius tiksliai ginklus reikia pristatyti. Visi žino, kokių sankcijų, tribunolų ir saugumo susitarimų reikia, kad būtų įtvirtinta tvari taika. Todėl šiandien demokratinio pasaulio lyderiai turi atsakyti į klausimą, kodėl jie iki šiol vengė tokios politikos, kuri galėtų palengvinti Ukrainos pergalę. Atsakymas labai paprastas: Vakarų lyderiams vis dar didelę įtaką daro dviguba baimė dėl galimo Rusijos eskalavimo ir galimo Rusijos žlugimo. Kitaip tariant, jie negali visiškai įsipareigoti Ukrainos pergalei, nes bijo Rusijos pralaimėjimo. Šiuo metu tai yra didžiausia kliūtis, trukdanti užtikrinti tvarią taiką Europoje.
Galbūt geriausias patarimas Ukrainos Vakarų partneriams yra priminti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, kuris sakė „nebijokite“, kai devintajame dešimtmetyje vadovavo kovai už laisvę ir demokratiją Vidurio Europoje. Dabar Europa vėl turi įveikti savo baimes, jei nori išsaugoti žemyno pamatines laisves. Tvirta taika negali būti pasiekta teisingumo sąskaita. Europos saugumas išliks nepasiekiamas, jei V. Putinui bus leista pelnytis iš savo agresijos ir įtvirtinti genocidinę Ukrainos žemių okupaciją.
Rusijos invazijai tęsiantis jau trečius metus, Ukrainos partneriai turi pagaliau pripažinti, kad Europos saugumas priklauso nuo Ukrainos pergalės. Kuo greičiau jie parengs ir įgyvendins strategiją šiai pergalei pasiekti, tuo daugiau gyvybių bus išgelbėta. Nuo 2022 m. Vakarų vykdoma nuolaidžiavimo eskalacijos grasinimams politika nesugebėjo nuraminti V. Putino ir tik padrąsino Kremlių. Jei Vakarai nori taikos, jie turi padėti Ukrainai laimėti.
***
Hanna Hopko yra viena iš Tarptautinio Ukrainos pergalės centro įkūrėjų ir ANTS tinklo vadovė, buvusi Ukrainos Rados Užsienio Reikalų komiteto pirmininkė (2014–2019). Andrius Kubilius yra Europos Parlamento narys, buvęs Lietuvos Ministras Pirmininkas ir pasaulinio parlamentarų tinklo „Vieningi už Ukrainą“ vadovas.
Originalus tekstas 2024 m. gegužės 30 d. buvo paskelbtas „Atlantic Council“ interneto portale.