Pateikimo metu vykusių diskusijų metu išryškėjo keletas „nesusikalbėjimo“ atvejų.
Tad, kaip vienas autorių, pakomentuosiu mūsų projekto esmę.
Išmaniosios technologijos yra neatsiejamos nuo šiuolaikinio ugdymo procesų. Tačiau jų naudojimo asmeniniais tikslais pamokų metu nei Švietimo įstatymas, nei kiti teisės aktai nėra apibrėžę ar įpareigoję mokyklas tai padaryti pačioms.
O kai nėra visoje mokymo įstaigoje žinomos ir sutartos vidaus tvarkos, kyla neaiškumų, atvirų konfliktų. Nesuvaldytos įtampos neprisideda nei prie ugdymo kokybės gerinimo, nei bendruomeniškumo stiprinimo.
Nacionalinės švietimo agentūros vykdyta mokyklų vadovų apklausa atskleidė, kad net 63 proc. mokyklų tvarką klasėse dėl mobiliųjų įrenginių nustato ir prižiūri patys mokytojai.
Tad idėja ruošiant šį projektą ir buvo atlaisvinti mokytoją nuo jam primestos prievaizdo funkcijos.
Ypač kalbant apie mokytojo profesijos prestižo auginimą, derėtų aiškiai įvardinti, kad laikas pamokose yra skirtas tik mokomosios medžiagos perteikimui ir bendrajam ugdymui, jei nesutarta kitaip.
Būtų ydinga, jei darbą klasėse imtųsi reguliuoti „iš viršaus“ nuleisti nutarimai.
Demokratiškiausia, kad tai taptų mokyklų tarybų prerogatyva. Tarybas sudaro mokinių, mokytojų, tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vietos bendruomenės atstovai, ir tai yra aukščiausia mokyklos savivaldos institucija.
Tad, ne draudimas per se, o susitarimas bendruomenėje dėl naudojimosi technologijomis ir galėtų būti išeitis.
Taisyklės skirtingose mokyklose galės skirtis. Privalu būtų tik jas įsivardinti ir visuotinai jų laikytis.