Neformalus švietimas turi užtikrinti mokinių pažinimo, ugdymosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Tačiau esamos tendencijos, susijusios su neformaliojo vaikų švietimo prieinamumu ir finansavimu, verčia klausti, kiek valdantiesiems svarbi ta vaiko interesų sąlygojama savišvieta?
Valstybės švietimo strategijoje numatyta, kad neformalaus švietimo prieinamumas kasmet turėtų augti, o 2020 m. neformalaus švietimo programose turėtų dalyvauti net 75 proc. visų šalies mokinių. Tačiau 2018 m. prieinamumas siekė tik apie 60 proc. mokinių, kai tikslas buvo – 65 proc.
Vertinant pagal vaikų dalyvavimą tose neformalaus ugdymo programose, kurios yra finansuojamos įsteigto neformalaus ugdymo krepšelio lėšomis, tai 2017–2018 mokslo metais jas lankė per 21 proc. mokinių, 2018–2019 m. – per 25 proc., nors siektinas 2018 m. rodiklis buvo 35 proc.
Reikėtų priminti, kad neformalaus vaikų švietimo užsiėmimai iki šiol buvo finansuojami krepšelio, kuris sudaro 15 eurų per mėnesį vienam vaikui, principu. Krepšelius skirsto savivaldybės pagal pasirašytas sutartis su neformalaus ugdymo teikėjais. Be to, savivaldybė, atsižvelgdama į prioritetus, gali nustatyti kitokią krepšelio lėšų sumą vienam vaikui ar skirtingus krepšelių dydžius, bet jie negali būti mažesni nei 10 eurų ir didesni nei 20 eurų.
Neformalaus ugdymo finansavimui 2018 m. buvo skirta 11 mln. eurų iš ES struktūrinių fondų lėšų. Žadėta, kad 2019 mln. finansavimas didės iki 15 mln. eurų, o 2020 m. – iki 19 mln. eurų. Tačiau šiems metams skirta mažiau – tik 12 mln. eurų. Todėl tikėtina, kad pinigų šiais metais efektyviam ir stabiliam programos vykdymui trūks. Jei lėšų programai vystyti nepakaks – vaikų, lankančių šias programas skaičius turės mažėti. Kodėl taip atsitiko?
Niekada nebuvo biudžetinio finansavimo
Neformalus švietimas niekada nebuvo finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis, tam visada naudojamos tik ES struktūrinių fondų lėšos. Besibaigiant dabartiniam ES struktūrinių fondų investicijų laikotarpiui, Švietimo ministerija iki šiol nėra parengusi išėjimo strategijos, t. y. nėra suplanavusi biudžetinių lėšų, kurios užtikrintų neformalaus ugdymo programų įgyvendinimo tęstinumą ir plėtrą. Tai reiškia, kad neformaliame ugdyme dalyvaujančių mokinių skaičius nedidės, o jei ir didės – tai nepakankamai. Todėl jau dabar reikia pradėti ieškoti valstybės biudžeto lėšų neformalaus ugdymo finansavimui ir tęstinumui užtikrinti.
Verta pažymėti, kad ES struktūrinių fondų investicijos turi būti skiriamos struktūrinėms sektorių reformoms, o ne tęstinių veiklų užtikrinimui, todėl šių lėšų naudojimas neformalaus ugdymo programoms finansuoti galėjo duoti tik trumpalaikius rezultatus.
Neformalaus ugdymo krepšelis iki šiol turėjo ir kitų kritikuotinų aspektų. Jis skiriamas tik moksleiviams, t. y. vaikams nuo 6 metų amžiaus, lankantiems bendrojo lavinimo mokyklas. Dar nelankantiems mokyklos, pavyzdžiui, darželinukams, krepšelis netaikomas. Todėl jų tėvai, norintys vaiką leistį į kokį nors būrelį, už jį turi mokėti turi mokėti pilną kainą.
Kitas dalykas – krepšelis skiriamas tik vienai mokinio pasirinktai veiklai dalinai finansuoti. Jeigu tėvai nori investuoti į savo vaiko popamokinį užimtumą, užtikrinti jų pažinimo, kūrybiškumo ir saviraiškos poreikius, ir vaikas pasirenka kelis būrelius, už antrą ir kiekvieną paskesnį būrelį jo tenka mokėti pilną kainą. O jei šeimoje auga keli mokyklinio amžiaus vaikai, išlaidos būreliams dar didesnės.
Ką valstybė galėtų padaryti?
Viena iš priemonių, galinčių palengvinti tėvų galimybes, galėtų būti pajamų mokesčio lengvata. Kitaip tariant, per mokestinį laikotarpį patirtos išlaidos už neformalaus ugdymo programas būtų atimamos iš apmokestinamųjų pajamų. Dėl to tėvai, deklaruodami pajamas, galėtų susigrąžinti dalį pajamų mokesčio. Tokį pasiūlymą jau esu teikęs Seimui svarstyti (https://www.delfi.lt/verslas/verslas/seimas-apsisprende-i-vaiku-svietima-investuojantys-tevai-lengvatos-negaus.d?id=79822875), deja, bet valdantieji atmetė šią iniciatyvą. 2020 metais gali tekti grįžti prie šios idėjos.
Švietimo ministerija pabrėžia, kad bus plečiama neformalaus švietimo paslaugų įvairovė ir prieinamumas, nes lėšos pasieks kiekvieną mokinį. Tačiau pagal ministro patvirtintą lėšų skyrimo ir panaudojimo tvarką prioritetas teikiamas programoms, skatinančioms gamtos mokslu, technologijų, inžinerijos ir matematikos tyrimų ir eksperimentines veiklas, ir toms programų kryptims, kurių konkrečioje savivaldybėje veikiantys švietimo teikėjai. Atsiranda rizika, kad ne visiems norintiems vaikams bus skiriamos lėšos dalyvauti neformalaus švietimo programose.
Tačiau vaikas turi turėti teisę į galimybę išsirinkti sau artimą ir patinkančią veiklą, kurioje jis galėtų augti ir visapusiškai tobulėti, kuo labiau sumažinant dėl tėvų finansinių galimybių susidarančius apribojimus – ar tai būtų technologijų krypties ar kultūros bei sporto ar dar kitos krypties.
Prioritetas pasirinktas siekiant orientuoti vaikų kompetencijas ir gebėjimus pagal darbo rinkos poreikius, o ne pagal vaikų norus ir jų pačių preferencijas. Neturime ir negalime vaikams nurodinėti kokius būrelius jie turi lankyti. Humanitarinis ir socialinis ugdymas taip pat turi savo vertę ir svarbą asmenybės gyvenime. Todėl neturėtume skirstyti būrelių į prioritetinius ir antraeilius. Tačiau norint užtikrinti vienodą prieinamumą visoms neformalaus ugdymo programoms ir sudaryti visiems vaikams lygias galimybes – reikia numatyti biudžetinį finansavimą.
Turime suprasti, kad mūsų visų tikslas – sudaryti sąlygas vaikams stiprinti socialinius ryšius, ugdyti emocinį intelektą, pasitikėjimą savimi, savarankiškumą, kūrybiškumą, vertybes, padėti atrasti talentus. Šiems tikslams pasiekti geriausia priemonė yra vaikų užimtumo didinimas per neformalųjį švietimą. Tai yra ryški neformalaus ugdymo stiprybė ir pranašumas. Planuodami 2021 m. valstybės biudžetą, privalėsime į tai atkeipti dėmesį.