Greičiausiai dėl dviejų priežasčių: pirma – šiemet treji rinkimai, ir reikia pasigirti ne tik realiais darbais, bet ir nupiešti visiems šviesų rytojų. Labai lengva jį žadėti, kai žinai, kad pačiam greičiausiai neteks į jį vesti, o kalti liks tie, kurie pribarstytų pažadų netesės. Todėl ministrė Monika Navickienė taip įsijautė, kad šalia kitų pažadų 2030 metams pažadėjo pensijas, siekiančias net 70 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio. Keletą dešimtmečių mūsų pensijoms svyruojant 40–50 proc. darbo užmokesčio ribose, šio pažado niekam kitam neišeina priskirti, kaip „Naujųjų Vasiukų“ statybai.
Antra priežastis – šiemet yra metai, kai pagaliau atsitraukė rekordinė infliacija ir beveik po dvejų metų (2021 m. pabaiga–2023 m. pradžia) pensininkai pagaliau ima jausti, jog pensijos nebenuvertėja, o perkamoji galia grįžta. Šiuo metu ji siekia priešinfliacinį 2021 metų lygį, tačiau po neseniai patirto kainų šoko gyventojams susidaro gan tikslus įspūdis, jog išgyventi darosi šiek tiek lengviau. Ir nors pensijos buvo indeksuojamos įstatymų nustatyta tvarka, deja, aukščiausios infliacijos metu Vyriausybė labai vangiai (beveik metus vėluodama pensijas papildomai padidino apie 22 Eur) ėmėsi padėti gyvenantiems iš pensijų.
Tai kuo paremtas toks entuziastingas krykštavimas apie didėjimą ir ką iš tiesų ši Vyriausybė padarė, kad pensijos augtų rekordiškai?
Vertinant objektyvius duomenis entuziazmas neturi jokio pagrindo. Pensininkai ir toliau skursta labiausiai iš visų amžiaus grupių, o žemiau skurdo rizikos ribos kasmet yra apie 36–40 proc. senjorų. Dar skaudesnis yra faktas, kad absoliučiame skurde gyvenančiųjų, palyginti su 2020 metais, padaugėjo bent 2,5 karto ir šiuo metu realiai galo su galu nebesuduria daugiau kaip 35 tūkst. senjorų. Kažin, kaip jiems skamba žinia, kad net ir po rekordinio pensijų kilimo teks rinktis, ką pirkti – maistą ar vaistus?
Ką konkrečiai premjerės Ingridos Šimonytės Vyriausybė nuveikė, kad senjorų padėtis gerėtų?
Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė pradėjo grąžinti Andriaus Kubiliaus Vyriausybės sumažintas pensijas, sukūrė Socialinį modelį ir priėmė pensijų indeksavimo įstatymą, kurį pradėjo įgyvendinti Sauliaus Skvernelio Vyriausybė. S. Skvernelio Vyriausybė nuėmė milijardinę skolą nuo Sodros pečių, Sodrą išlaisvino nuo pervedimų į pensijų kaupimo fondus, bazinės pensijos dalį perkėlė į valstybės biudžetą, Sodros naudai sutvarkė įmokų tarifus, padidino bazinę pensiją bei įvedė mažų pensijų priemokas, kad tiems, kurie turi būtinąjį stažą (šiuo metu 33,5 m.), pensijos viršytų absoliutaus skurdo ribą. Ir taip ne tik kad pensininkų absoliutų skurdą sumažino 5 kartais (nuo 11 proc. 2017 m. iki 1,9 proc. 2020 m.), bet ir sukūrė visas prielaidas pensijoms „rekordiškai“ augti ateityje.
O I. Šimonytės Vyriausybė?
Pirmiausia, ši Vyriausybė, siekdama mažinti pensininkų skurdą, panaikino darbo stažo įtaką 75 tūkstančiams 15–30 metų išdirbusių žmonių ir šiuo veiksmu iššaukė teisėtą daugelio ilgai dirbusiųjų ir mažas pensijas gaunančiųjų pasipiktinimą bei visoje Lietuvoje sukūrė vis dar tvyrantį socialinio neteisingumo jausmą.
Antra, valdantieji įvedė ilgai žadėtą ir taip garsiai pristatytą vienišo asmens pensiją. Tačiau ji siekia vos 38 eurus, kai pačios Vyriausybės programoje parašyta, kad šiais metais ji turi sudaryti ne mažiau nei 11 proc. vidutinės pensijos su būtinuoju stažu, tai yra 70 Eur. Paradoksalu, kad per visą šią kadenciją ši pensija buvo padidinta 10 eurų. Dideli pažadai, maži darbai?
Na, ir turbūt reikšmingiausias valdančiųjų darbas pensijų sistemai – pagal specialiąją formulę papildomai indeksuojama individualioji pensijos dalis. Tai keliais, keliolika, o kai kam ir keliasdešimt eurų prisideda prie kasmetinio pensijų augimo, tačiau daugiausia tiems, kas ir taip turi didžiausias pensijas. Pensininkai manęs dažnai klausia: kodėl jūs pensijas keliate procentais? Juk 10 proc. nuo 400 Eur ar nuo 800 Eur pensijos žymiai skiriasi ir dvigubai didesnį padidinimą eurais gaus tas, kurio pensija ir taip 800 eurų. Tai šiuo sprendimu Vyriausybė sukūrė dar didesnį atotrūkį – 400 Eur pensiją gaunančiajam augtų 10 proc., o 800 Eur, priklausomai nuo Sodros rezultatų, gal net ir 15 proc.
Kito valdančiųjų „gero darbo“ – mažiausiųjų pensijų „įšaldymo“ bent vieniems metams – pavyko išvengti Prezidento ir susitelkusios opozicijos dėka. Siekdami tariamai „sisteminių“ sprendimų, o iš tiesų – taupyti skurdžiausiųjų sąskaita, valdantieji siūlė išmokas skurdžiausiai besiverčiantiems senjorams sieti su beveik dvejų metų senumo kainomis! Sakyčiau, akivaizdu, jog toks sprendimas būtų gerokai padidinęs žemiau skurdo ribos atsiduriančių senjorų skaičių ir pats jo inicijavimas, nors ir nepavykęs, gana gerai atskleidžia valdančiųjų „jautrumą“ tam, kaip iš tiesų gyvena žmonės.
Yra dar keletas tik įsigaliojusių ar planuojamų pakeitimų, tačiau jie visi turi stiprius „bet“. Pavyzdžiui, nuo šių metų įteisinta galimybė žmonėms su negalia gauti didesnę senatvės pensiją. Skamba gerai, bet jie privalo pervertinti savo dalyvumą pagal naujus klausimynus, o šie, kaip tenka girdėti, daug kam nustato lengvesnę negalią. Planuojami šalpos pensijų didinimai, valstybinių pensijų pertvarkymai, pensijų formulės keitimai – viskas dar tik planuose ir akivaizdu, kad bus jau kitos Vyriausybės atsakomybė.
Tai tiek apie tuos „rekordinius“ pensijų didinimus ir I. Šimonytės Vyriausybės darbus dėl pensininkų geresnio gyvenimo.
Įvertinant juos, reikia aiškiai įvardyti, kad už pensijų augimą turime dėkoti praėjusių Vyriausybių įdirbiui bei vienam sparčiausių Europoje šalies darbo užmokesčio augimo tempui, o ši Vyriausybė kažkurioms pensininkų grupėms iš tiesų kažkiek pridėjo, bet sukūrė ir dar daugiau socialinio neteisingumo tarp senjorų.
Ar pavyko įveikti didįjį kadencijos iššūkį – aktualiu laiku senjorams padėti įveikti rekordinę infliaciją, – spręskite patys. Ar turint rekordinį Sodros rezervą priimti aiškūs sprendimai, kaip pagerinti visų pensininkų gyvenimą ar bent esmingiau sumažinti jų skurdą? Nepriimti. Ar kas nors padaryta dėl dvejus metus visų kritikuojamos II pakopos pensijų kaupimo sistemos? Nieko.
Tiesa, yra kai kas daroma nuolat – kiekvieną Seimo sesiją valdantieji su neįtikėtinu susitelkimu atmeta mūsų ir visos opozicijos teikiamus siūlymus: racionalius bei Sodros rezervui pakeliamus pensijų didinimus visiems pensininkams; bazinės pensijos – tos, kurios padidinimą kiekvienas senjoras pajaučia vienodai – indeksavimą tuo pačiu tempu, kaip individualiosios dalies; sumažintose išankstinėse pensijose įstrigusių senjorų situacijos sprendimus; taiklius II pensijų kaupimo sistemos pertvarkymus ir daugelį kitų siūlymų. Ne kartą kreipėmės ir į Konstitucinį Teismą, kuris savo sprendimais įpareigojo labai vangiai veikiančią Vyriausybę veikti.
Kodėl ši Vyriausybė, užuot esmingai sprendusi dabartinių pensininkų situaciją, kaupia rekordinį Sodros rezervą ir tik kai kurių senjorų grupėms simboliškai pakelia pensijas?
Todėl, kad valstybės biudžete, skirtingai nuo Sodros biudžeto, nėra pinigų. Netgi jei biudžetas dėl rekordinės infliacijos ir darbo užmokesčio augimo pastaruosius keletą metų rinko pridėtinės vertės (PVM) ir gyventojų pajamų (GPM) mokesčių viršpelnius, biudžetui vis tiek trūksta lėšų visiems prisiimtiems įsipareigojimams. Ne veltui Vyriausybė žadėjo mokesčių reformą, ne veltui visą visuomenę gąsdino visais realiais ir nerealiais siūlymais, deja, jokių papildomų pajamų nėra iki šiol.
Per šią kadenciją atsirado įvairiausių naujų įsipareigojimų, kurie turės didžiulę įtaką ir kitos Vyriausybės kadencijai, o jokių naujų papildomų pajamų šaltinių nėra. Tam, kad valstybė galėtų skolintis lėšas mokytojų, teisėjų, prokurorų ir kitų biudžetininkų algų kėlimui, gynybos ir visiems kitiems įsipareigojimams, yra įšaldomi Sodros ir Sveikatos draudimo (dėmesio, sveikatos paslaugų prieinamumas ir kokybė!) rezervai.
Jeigu ši Vyriausybė būtų turėjusi valios priimti tuos mokestinius sprendimus, kuriems dalis opozicijos pritarė – didžiausių pajamų suminis apmokestinimas, didesnis GPM progresyvumas, didesni pelno ir kapitalo mokesčiai ir kt., – šiuo metu jai nereikėtų didesnių pensijų sąskaita didinti algų mokytojams ir galėtų su realiu entuziazmu pristatyti, kad kažką reikšmingo yra nuveikusi dėl pensininkų, o kitai Vyriausybei nepaliktų niekaip nebesuvedamo prisiimtų įsipareigojimų ir valstybės galimybių balanso.
Pabaigai
Suprantu, kad šiai Vyriausybei teko labai sudėtingas laikotarpis. Pandemijos valdymas, didžiuliai karo ir migrantų prie sienos, ukrainiečių priėmimo ir integracijos iššūkiai, rekordinė infliacija, išaugęs nerimas visuomenėje dėl saugumo ir kiekvieno ateities – visa tai kėlė didžiulius iššūkius ir reikėjo reaguoti čia ir dabar. Kad ir labai kai kur su sprendimais buvo vėluojama, Vyriausybė kiekvienoje šių sričių turėjo nudirbti didelį darbą. Dėl to nesinori pernelyg kritikuoti šios Vyriausybės dėl pensininkų dabartinės situacijos. Bet kai savaitėmis netyla pačios Vyriausybės patosas dėl „rekordinių“ pensijų didinimų, kažkiek realybės privalu įnešti.
O rimtų ir realių darbų dėl pensininkų situacijos gerinimo turės imtis jau kita Vyriausybė.
Mažiau patoso, daugiau darbų!
***
Linas Kukuraitis yra Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos Seime seniūno pavaduotojas, kandidatas į Europos Parlamentą.