Po mūsų nepriklausomybės paskelbimo į Lietuvą važiavo įvairūs pasiuntiniai ir atvirai ramino bei visaip drausmino, kad savo veiksmais nepakenktumėme Michailui Gorbačiovui ir jo vykdomoms demokratinėms reformoms. Ypač buvo sunerimę mūsų būsimieji sąjungininkai vokiečiai. Pagrindinė jų rekomendacija, teisingiau, primygtinis reikalavimas buvo vienas − neprovokuokit.
Vakarų baimės nulemtas noras neprovokuoti ir neerzinti rusiškos „meškos“ tiesiog vyravo visą ankstyvąjį atkurtos mūsų nepriklausomos valstybės laikotarpį. Ypač sunku kolegoms buvo pripažinti mūsų siekius integruotis į Vakarų ekonomines ir saugumo struktūras. Nors Lietuva dar 1994 metais pareiškė apie savo tvirtą ketinimą įstoti į NATO, beveik dešimtmetį tuo tikėjome tik mes patys. Pamenu, dar 2000 metais, kuomet dirbau ambasadoriumi prie NATO, man tiesiai į akis − tiesa, neoficialiai − buvo sakoma: „šauni jūsų valstybė ir jos laisvės kova tikrai įspūdinga, bet jūs niekada nebūsite NATO nariai.“
Byrant SSRS, daugeliui baimę kėlė galimas chaosas, ypač branduolinio ginklo kontrolė. Iš tiesų, po SSRS subyrėjimo Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane liko gausios branduolinių ginklų atsargos. Ukraina pagal branduolinių ginklų potencialą buvo netgi trečia valstybė pasaulyje, savo teritorijoje turėjusi apie 5000 branduolinių galvučių.
Vakarai dėjo daug pastangų suvaldyti branduolinių ginklų platinimą, užkirsti kelią įvairioms provokacijoms. Taip gimė, dabar jau galime teigti, liūdnai pagarsėjęs Budapešto memorandumas. 1994 metais Rusija, Ukraina, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Valstijos Budapešte pasirašė memorandumą − branduolinių ginklų neplatinimo sutartį, pagal kurią Ukraina vienašališkai atsisakė branduolinių ginklų, perdavė juos Rusijai mainais į saugumo garantijas. Kuo visa tai pavirto, puikiai visi matome. Kai branduolinis ginklas sukoncentruotas valstybėje, kuriai vadovauja išprotėjęs maniakas, tampa jau vėlu kalbėti apie provokacijų vengimą. Nuo kvailysčių bent jau kol kas sulaiko tik tai, kad branduolinį ginklą turi ir trys NATO valstybės: JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija.
Kas gi yra ta provokacija? Provokacija gali būti ne tuomet, kai vyksta kažkokie ryžtingi veiksmai arba viešai išsakomi griežti vertinimai. Provokacija yra tuomet, kai nėra tų ryžtingų veiksmų, kad laiku ir efektyviai būtų duotas atkirtis brutaliai jėgai. Provokacija yra tada, kai nepareiškiame aštrių, principingų agresyvių veiksmų vertinimų, kai vėluojame reaguoti taip tik atidėdami neišvengiamą sprendimą ir didindami padarytą materialinę ir kitokią žalą.
Pernai, po vasario 24 dienos, kuomet Rusija pradėjo niekieno neišprovokuotą, nereikalingą, kruviną plataus masto agresiją prieš Ukrainą, vos ne kas dieną Vakarų ir NATO vadovai kartojo, kad NATO tikrai nesikiš į šį konfliktą, kad išvengtų tolesnių provokacijų. Ar tai nuramino agresorių, ar priešingai, paskatino ir padrąsino tęsti savo avantiūrą, turbūt klausimų nekyla.
Vėliau buvo vengiama tiekti Ukrainai efektyvius ginklus − vėlgi, neva siekiant išvengti provokacijų. Kai kurie Vakarų lyderiai pabrėžtinai kartojo, kad suteiks tik „ginamuosius ginklus“. Kaip buvęs Krašto apsaugos ministras, nesuprantu, ką tai reiškia praktiškai, bet kai kurie politikai, matyt, įsivaizdavo, kad tokie pareiškimai padės išvengti provokacijų.
Dabar kartojami užkeikimai ir primygtinės rekomendacijos Ukrainai nenaudoti gautų ginklų atakoms Rusijos teritorijoje.
Vadinasi, rusai gali bombarduoti Kyjivą, kitus miestus, sąmoningai žudyti civilius, griauti suverenią šalį, bet jei jų raketų paleidimo vietos yra Rusijos teritorijoje, jų atakuoti nevalia, nes tai provokuos konfliktą.
Labai panašu į situaciją, kai rungiasi du boksininkai, bet vienam jų draudžiama smūgiuoti į galvą − kad būtų išvengta provokacijų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.