Vakarų šalys leido Rusijai kraujuose paskandinti laisvės siekiančią Čečėniją, o kitas išsilaisvinti bandžiusias tautas šantažu ar kitais metodais išlaikyti savo imperijoje. Manyta, jog tai – Rusijos vidaus reikalai ir kad ji išsilaikys savo sienose, patvirtintose po Sovietų Sąjungos žlugimo. Laikas parodė, kokia naivi ir klaidinga buvo ši nuomonė. Po Čečėnijos sekė Sakartvelas, o po jo – ir Ukraina.
Didelė dalis rusų tautos iki šiol mano: kur kada rusas įkėlė koją, ten ir Rusija. Visas kada nors išsilaisvinusias šalis rusų šovinistai traktuoja kaip maištininkes, neteisėtai atsiskyrusias nuo motininės valstybės. Išskirtinė reikšmė čia teikiama Ukrainai, kurios teritorija laikoma Rusijos valstybės lopšiu, klaidingai tapatinant Kyjivo Rusią su baltų ir ugrofinų paribyje iškilusia Moskovija.
Vakarų šalių politikoje tenka pasigesti suderintos ir nuoseklios strategijos Rusijos atžvilgiu, kokios būta Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Kai kurie Vakarų politikai apskritai labiau rūpinosi savo reitingais ir kišenėmis nei Rusijos sulaikymo strategija. Vienas gėdingiausių atvejų – Vokietijos ekskanclerio Gerhardo Schroederio biznis, nutiesiant Rusijos–Vokietijos dujotiekį, už kurį jam atsidėkota vieta ir alga Rusijos įmonėje. Panašų biznį plėtojo ir Prancūzijos politikai, agresyviai imperijai siųsdami savo karo laivus.
Kiti Vakarų politikai vis dėlto galvoja apie Rusijos problemą ir jos sprendimus, bet šie sprendimai arba naivūs, arba veikiami tarpusavio interesų. Čia ypač pasižymėjo į valdžią grįžti svajojančios Lenkijos kairuoliškos partijos „Piliečių platforma“ atstovas Radoslawas Sikorskis, ne taip seniai siūlęs priimti Rusiją į euroatlantines struktūras. Neva integravus Rusiją į Vakarus pasikeis agresyvi šios šalies prigimtis.
Dar viena ir šiuo metu – bene vyraujanti strategija: liberalizuoti Rusiją, tikintis, kad laisvos rinkos, demokratiškų rinkimų ir žmogaus teisių diskursas taip civilizuos šią šalį, kad ji liausis puldinėjusi kaimynus. Dėl to investuojama į liberalias Rusijos jėgas, organizuojant jų forumus ir kitaip rodant joms savo dėmesį, įsivaizduojant, kad liberali demokratija – kažin kokia panacėja.
Iš tiesų reiktų priminti, kad pirmasis Čečėnijos karas iš Rusijos pusės prasidėjo pastarąją šalį valdant liberaliam Borisui Jelcinui. Autokratas Vladimiras Putinas tiktai pratęsė savo pirmtako politiką. Jei laikysime tai Rusijos vidaus reikalu, tai ir Baltijos šalių atsiskyrimas bei Maskvos reakcija į jį buvo sovietų vidaus reikalas. Arba pripažįstame, kad kiekviena tauta turi teisę savo tėvynėje kurti savo valstybę ir savo santvarką, arba šią teisę atmetame. Pirmuoju atveju, Čečėnija Rusijai tapo atskira šalimi, vos paskelbusi valstybingumą.
Liberalizmas puikiai suderinamas su imperializmu. XIX–XX a. sandūroje tiek Didžioji Britanija, tiek Prancūzija buvo bene liberaliausios valstybės Europoje. Bet ar tai trukdė joms grobti svetimas žemes ir išnaudoti jų gyventojus? Kita vertus, liberalioji Rusijos opozicija – nuo velionio Jegoro Gaidaro iki Aleksejaus Navalno – daugiau arba mažiau atvirai svajoja apie liberalią Rusijos imperiją.
Liberalizmas šiais laikais klaidingai siejamas ir net tapatinamas su demokratija. Istorija žino užtektinai autoritarinių liberalų ir visai neliberalių demokratų. Augustas Pinočetas Čilėje, Atatiurkas Turkijoje ar Hosnis Mubarakas Egipte buvo gerokai liberalesni nei demokratiškai išrinkti Recepas Tayyipas Erdoganas, Mohamedas Morsis ar Viktoras Orbanas. Kita vertus, karinio perversmo būdu atėjęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona daug labiau paisė žmogaus teisių nei demokratiškai atėjęs į valdžią Adolfas Hitleris.
Liberalizmas yra kalba apie žmogų kaip individą, demokratija – apie suverenią pilietinę visuomenę. Dėl to nuosekli demokratijos pasekmė yra tautų apsisprendimo teisė. Utopija kurti Rusijoje demokratiją be teisės istoriškai pavergtoms tautoms išsilaisvinti.
Šiuolaikinių imperijų antipatija demokratijai – suprantama ir logiškai pagrįsta. Jos teisingai suvokia egzistencinį pasirinkimą tarp savo valstybingumo ir demokratijos. Tiek Rusijoje, tiek ir Kinijoje demokratijos eksperimentai baigdavosi „smuta“ ir provincijų atsiskyrimu. Neįmanoma sukurti tikros demokratijos šalyje, sukurtoje ant autokratijos pagrindų. Jungtinės Amerikos Valstijos, nors ir su imperijos bruožais, iš pat pradžių kūrėsi ant demokratijos pamato, tad jų pavyzdys čia netinka ir nedera.
Tad visos svajonės pertvarkyti Rusiją – o taip pat ir Kiniją – Amerikos pavyzdžiu pasmerktos žlugti. Galima vienintelė – nors taip pat problemiška – strategija: ne reformuoti, ne transformuoti, o išformuoti Rusiją. Nuo liberalios rusų opozicijos pereiti prie tautinių pavergtų tautų judėjimų ir organizacijų, teikiant jiems visokeriopą politinę ir finansinę paramą.
Šis sprendimas problemiškas dėl daugelio priežasčių. Labiausiai Vakaruose bijoma, kad vietoje vienos branduolinės valstybės atsiras jų virtinė – ir dar mažiau prognozuojamų. Vis dėlto ši problemos dalis – išsprendžiama. Parama laisvės siekiančioms tautoms gali būti siūloma su sąlyga atsisakyti branduolinio ginklo. Kita vertus, dabartinė Rusija nėra labiau suvaldoma nei potencialios tautinės valstybės, ką rodo ir šalta fizionomija sukelta ekologinė ir humanitarinė katastrofa Ukrainoje, sunaikinant užtvanką.
Kita problema – ta, kad Rusijos išformavimas sunkiai įmanomas be ginklo. Čekoslovakijos atvejis čia menkai tikėtinas tiek dėl rusų, tiek dėl kai kurių pavergtų – ypač Šiaurės Kaukazo – tautų mentaliteto. Čia labiau tikėtinas Jugoslavijos scenarijus. O prasidėjus karui kiltų ir masinių pabėgėlių srautų problema. Vis dėlto, protinga imigracijos politika padėtų ir šią problemą išspręsti, įsileidžiant tik ribotą skaičių tik politiškai patikimų asmenų ir tik laikinai, kol baigsis kariniai konfliktai.
Abu šie galimi pavojai yra menkesni nei tolesnis agresyvios supervalstybės toleravimas. Dar viena problema susijusi su pačių tautinių valstybių imperijos vietoje galimybėmis. Daugelyje pavergtų šalių vietinės tautos jau yra tapusios mažumomis, ypač – į vakarus nuo Uralo. Čia galima pasiremti pačių rusų regionalistinėmis nuotaikomis: gana maitinti Maskvą. Gana stiprus rusų regionalizmas reiškiasi Ingrijoje, kiek silpnesnis – Prūsijoje. Parama šiems judėjimams galėtų juos sustiprinti ir padėti pasiekti pergalę.
Žinoma, Rusijos padalijimo strategija įgyvendinama tik su stipriųjų šalių pagalba. Jos, vargu, ar galime tikėtis iš kontinentinės Vakarų Europos šalių, kurioms būdinga gėdinga bendradarbiavimo su agresoriumi tradicija. Daugiausia reikėtų tikėtis iš anglosaksų, kuriems Rusija buvo ir lieka geopolitinė varžovė. Anglosaksų bloko atrama galėtų tapti Vidurio Europa nuo Oderio iki Azovo, tiesiogiai ir gyvybiškai suinteresuota pavojingos kaimynės sunaikinimu.
Katalizatoriumi Rusijos sprogimui iš vidaus gali ir turi tapti galutinė Ukrainos pergalė. 1991 metų sienų status quo sugrąžinimas tegali būti tarpinis ir taktinis tikslas. Nesunaikinus Rusijos imperijos agresijos aktai kartosis ir kartosis. Būtina šioms grėsmėms užkirsti kelią vieną kartą ir visiems laikams.
Baltijos valstybių išsivadavimas būtų buvęs sunkiai įmanomas be Vakarų demokratijų paramos. Dabar tokios paramos reikia kitoms Rusijos pavergtoms tautoms. Lietuva ir kitos Vidurio Europos valstybės čia gali suvaidinti Islandijos vaidmenį, praskindamos kelią Vakarų pasaulio galingiesiems. Čia reikia didelės išminties ir drąsos. Lieka viltis, kad kitos kadencijos Lietuvos Seimas ryšis šiems būtiniems žingsniams.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.