Apmąstant vidurio kelio kryptį svarbiausias klausimas – kokio vidurio siekiame? Vidurio tarp ko? Sudėtingą politinių idėjų pasaulį aiškinant geometrine kairės-vidurio-dešinės sistema svarbu suvokti visų šių trijų sąvokų santykinumą. Tam, kas stovi kraštutinėje kairėje, vidurys atrodys kaip kraštutinė dešinė. Ir atvirkščiai. Todėl visi dešinės, kairės ar vidurio apibrėžimai reikalauja lydraščio apie atskaitos tašką.
Vieni pirmųjų apie vidurio kelią atgimstančioje Lietuvos valstybėje dar XX a. pradžioje prabilo tautininkai ir ilgametis jų idėjinis lyderis Antanas Smetona. Tuo metu pagrindinė skirtis tarp kairės ir dešinės buvo požiūris į religiją ir jos vietą valstybėje bei visuomenėje. Kairieji – liaudininkai ir socialdemokratai – jakobinų pavyzdžiu siekė „išlaisvinti“ viešąsias erdves nuo religijos. Dešinieji – krikščionys demokratai – siekė įtvirtinti vienos konfesijos – katalikų – viešpatavimą šiose erdvėse.
Šiame kontekste tautininkai užėmė vidurio poziciją. Šios srovės atstovai suvokė svarbų religijos vaidmenį moraliniam visuomenės ugdymui, bet vengė išskirti vieną konfesiją ar denominaciją. Didžiojoje Lietuvoje tautininkai buvo bene vienintelė partija, kurios pirmininku buvo protestantas – Martynas Yčas, kai tikinčiųjų daugumą visuomenėje sudarė katalikai. A. Smetona, būdamas ištikimas katalikas, dirbdamas valstybės prezidentu, drąsiai skyrė reformatus ir liuteronus ministrais, kariuomenės vadais, diplomatais.
Tai buvo išskirtinė drąsa. Juk tuo metu Katalikų bažnyčia – iki II-ojo Vatikano susirinkimo – visas kitas krikščioniškas konfesijas laikė sektomis. Tiesa, atskiri pareigūnai, valdant A. Smetonai, kartais piktnaudžiaudavo savo galia: su tam tikra priespauda susidūrė protestantiška Brolių draugija, Biblijos tyrinėtojų draugija, iš kurios kilo Jehovos liudytojai, visuomiai, šiandieninės Romuvos pirmtakai. Bet pradžia buvo gera. Tautininkai šiuo klausimu buvo arčiausiai demokratinės Amerikos pavyzdžio.
Kitu aspektu vidurio kelią siūlė krikščionys demokratai. Jie buvo pirmieji centristai socialiniu požiūriu. Pripažindami privačią nuosavybę ir privačią iniciatyvą jie skatino socialinį solidarumą ir kooperaciją, o taip pat – teisingą nuosavybės perdalijimą. Žymiausias to pavyzdys – Mykolo Krupavičiaus Žemės reforma, pagal kurią didelė dalis žemės, priklausiusios dvarininkams, išdalyta smulkesniems ūkininkams.
Šiame kontekste tautininkai buvo dešinieji, socialdemokratai ir liaudininkai – kairieji, krikščionys demokratai – vidurio kelio šalininkai. 1926 m. grįžę į valdžią tautininkai tęsė krikščionių demokratų politiką, skatindami kooperaciją, bet ryžto mažinti socialinę atskirtį trūko. Kooperacijos kelias pasirodė per ilgas. Skurdžiausi sluoksniai norėjo greitesnių priemonių. Vėliau antisovietinio pasipriešinimo ideologai kaltino A. Smetonos valdžią, kad ji savo abejingumu skurdui leido susikurti sovietų kolaborantų bazei.
Trečią centrizmo aspektą jau dabartinėje Lietuvos Respublikoje atrado ilgametis Centro sąjungos, vėliau – Centro partijos lyderis Romualdas Ozolas. Tai buvo geopolitinis vidurys. Tarp Vakarų globalizmo ir Rytų imperializmo. Nepriklausomybės akto signataras siekė laisvos Lietuvos, laisvos nuo bet kokio išorinio diktato. Ilgainiui šią poziciją priėmė ir atsikūrusi Tautininkų sąjunga. O kai tautininkai ir centristai susijungė į Tautos ir teisingumo sąjungą, vidurio kelio paieška įgavo dar stipresnį intelektualinį pagrindą.
Žinoma, centrizmas turi savų pagundų. Buvimas tarp kairės ir dešinės traukia abiejų pusių radikalus. Kairieji radikalai eina į centristų stovyklą kovoti su dešiniaisiais radikalais ir atvirkščiai. Per pastarąjį dešimtmetį vidurio srovėje pasitaikė ir socialistų, kurie bijojo prisipažinti esą socialistai, ir nacistų, kurie bandė nuosaikia centrizmo iškaba pridengti savo totalitarines ir šovinistines pažiūras. Pasitaikė čia ir putinistų, ir eurofederalistų. Bet vyrauja nuosaikūs vidurio žmonės, tad kraštutinumai lieka paraštėse.
Šiandien Tautos ir teisingumo sąjunga – tai vidurio kelias tarp šovinizmo ir kosmopolitizmo. Tai – meilė savo tautai ir pagarba kitoms. Taip pat tai yra vidurio kelias tarp Rytų ir Vakarų hegemoninių pretenzijų, palaikant tautinės valstybės principą prieš globalizmą ir imperializmą. Tai yra centristinė socialinė pozicija, pripažįstant tiek privačią iniciatyvą, tiek socialinį solidarumą ir aktyvų valstybės vaidmenį ūkyje. Pagaliau, tai yra istorinė amerikietiško pavyzdžio pagarba įvairioms religinėms mokykloms.
Tautos ir teisingumo sąjunga jungia tai, kas geriausia sukurta tautininkų, centristų ir krikščionių demokratų tradicijose. Natūraliausiomis jos sąjungininkėmis dabar atrodo Krikščionių sąjunga ir „Jaunoji Lietuva“. Jei šios politinės organizacijos susijungtų, turėtume galingą politinės alternatyvos jėgą. Jei galimi sąjungininkai nutartų eiti atskirais keliais, centro tautininkų kelias būtų ilgesnis. Tektų įrodyti, kuo viena partija geresnė už kitas, o tai reikalautų daug sunkaus intelektualinio darbo.
Tam pirmiausiai reikia atsikratyti populizmo. Tikro politiko uždavinys – ugdyti visuomenę, o ne jai pataikauti. Reikia apeliuoti į sveiką protą, o ne į jausmus. Orientuoti rinkėjus ne į lyderio personaliją, bet į idėją. Lyderiai ateina ir išeina, o idėja lieka. Lyderis gali būti ydingas, bet idėja gali būti tobula.
Ar Tautos ir teisingumo sąjunga sugebės išsilaikyti centro pozicijose, priklausys nuo jos daugumos. Artėjantis Sąjungos Suvažiavimas parodys, ką renkasi jos dauguma. Skandalus ir emocines manipuliacijas ar idėją. Tautinės valstybės suverenumą ar pasidavimą vienos arba kitos geopolitinės jėgos viešpatavimui. Orientaciją į žmogaus gyvenimo sąlygas ar į paties žmogaus kokybę.
Yra bent kelios sritys, ką Sąjunga galėtų daryti kitaip. Daryti geriau.
1. Lenkų klausimas. Tuo metu, kai Lietuvai grasina tiek Maskvos imperialistai, tiek Briuselio globalistai, pyktis dar ir su Varšuva būtų trumparegiška. Žinoma, pastarieji parlamento rinkimai apsunkina draugystę su Varšuva. Šiuos rinkimus laimėjo kosmopolitinės ir iš dalies – prokremlinės jėgos. Bet viena yra valstybės, kita – tautos. Su lenkų tauta mus jungia daugybė pergalių ir ilgaamžis sugyvenimas. Žinoma, esama ir nuoskaudų, bet tai – daug trumpesnis istorinis laikotarpis. Ne taip, kaip su Rusija.
2. LGBT klausimas. Tie žmonės, kurie privačiai praktikuoja deviantinius lytinius santykius, mums nei draugai, nei priešai. Priešai – tie, kurie stengiasi tas deviacijas paversti norma, nešdami jas į gatves, į žiniasklaidą, į vaikų ir jaunuolių ugdymo įstaigas. Nepriklausomai nuo to, ar jie patys tai praktikuoja.
3. Landsbergių klausimas. Tai, kad šiandieniniai Sąjungos lyderiai visą Lietuvos politinį blogį redukuoja į vieną šeimą, yra tiesiog diletantiška. TS-LKD nėra vien Landsbergių šeima, šioje partijoje yra ir daug geresnių, ir daug blogesnių žmonių. Be to, šiandieniniai reitingų lyderiai socialdemokratai – atvirai kosmopolitinė ir genderistinė partija – niekuo nėra geresni. Tad laikas baigti antilandsbergistinį populizmą.
4. Religijos klausimas. Šiuo klausimu Sąjunga turi grįžti prie savo šaknų: pagarbos visoms teisėtai veikiančioms religinėms bendrijoms. Tokie pasisakymai, kad visi krikščionys – juodaskvernės siurbėlės, ar kad visi romuviai – Kremliaus agentai, išeina už tolerancijos ribų. Sąjunga turėtų nuo to atsiriboti.
5. Tautų laisvės klausimas. Sąjunga, o ilgesnėje perspektyvoje – ir Lietuva, turėtų atmesti ciniškai pragmatines Donaldo Trampo ir Viktoro Orbano patriotizmo sampratas, kad mano tauta yra viskas, o kitos tautos – niekas. Lietuva gali ir turi tapti pasaulio lydere, ginančia visas tautas, kovojančias už savo laisvę savo tėvynėse. Ir pradžių pradžia – laisvė Rusijos puolamai Ukrainai. Įskaitant Donbaso ir Krymo išlaisvinimą. Čia nėra erdvės jokiems kompromisams. Rusija turi būti pasmerkta ir išardyta.
Pasak Alberto Einšteino, tiktai kvailys gali daryti vis tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų. Esminis klausimas, kurį sau turėtų užduoti visų alternatyviųjų – o ir dalies sisteminių – partijų lyderiai: ką nuo šiol darysiu kitaip. Antraip lauks vis nauji pralaimėjimai.
Nauja politinė linija bus nubrėžta vienu ar kitu atveju. Nes vidurio kelias turi objektyvią paklausą. Klausimas lieka tik toks. Arba vidurio kelią pasiūlys kuri nors iš šiandien veikiančių partijų, arba atsiras nauja. Inercija veda tik į pralaimėjimą ir pozicijų užleidimą. Permainos reikalingos šiandien.