Riboti Europos Sąjungos (ES) valstybių narių gynybos biudžetai, nepakankami bendrieji Europos gynybos pramonės pajėgumai ir uždelsta ES reakcija neleidžia rimčiau pasirengti galimai agresijai ir pasiųsti rusijai adekvačią žinią. Čia nekalbu apie Ukrainos aprūpinimą modernia ginkluote.
Tiktai 9 ES šalys skiria bent 2 proc. nuo savo bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai. Vargiai tikėtina, kad artimoje perspektyvoje Vokietija ar Prancūzija šiuo aspektu aplenks Estiją ir Lietuvą, bet tikslus reikia kilstelėti aukščiau. Tai, beje, galioja ir kalbant apie šimtąsias procento nuo BVP dalis, kurios kaip ES šalių parama šiandien tiesiogiai pasiekia Ukrainą.
Manau, Europos Komisija jau šiandien turi inicijuoti ir savo sudėtyje formuoti karo reikalams skirtą kabinetą. Jį be pačios EK pirmininkės galėtų sudaryti už finansus, ES užsienio politiką ir vidaus rinką atsakingi Komisijos nariai, aišku, įskaitant būsimąjį gynybos komisarą. EK vadovės U. von der Leyen asmeninė lyderystė turėtų duoti toną visai Komisijai.
Europos Komisija taip pat gali imtis sprendimų dėl privalomo ES valstybių narių indėlio į karinę paramą Ukrainai. Tikslinga įvardyti bendrą bent jau minimalų galimos paramos iš nacionalinių biudžetų lygį.
Ilgalaikiams Europos gynybos pramonės gamybos pajėgumams finansuoti Europos Komisija kaip įrankį galėtų pasitelkti ES obligacijas. Ši priemonė kaip pagrindas gali būti naudojama ir kuriant būsimą Europos gynybos sąjungą.
Kalbant apie didesnes ambicijas, galiu pasidžiaugti, kad Europos Parlamentas šią savaitę Strasbūre priėmė mano rengtą rezoliuciją dėl „ES integracijos stiprinimo, atsižvelgiant į būsimą plėtrą“.
Šiame dokumente išskirčiau 3 esminius dalykus. Pirma: rezoliucijoje įrašyta, kad ES plėtra ir vidaus reformos turi vykti vienu metu, o ne atskirai. Antra: įtvirtinta ES sprendimų priėmimo sistemos peržiūra, plačiau taikant kvalifikuotos daugumos principą ir tuo pačiu pakeliant esamą proporcijos kartelę kvalifikuotai daugumai. Šis pokytis, tikiuosi, pasitarnaus tam, kad ES orbaniškų išsišokimų liktų mažiau, o demokratijos ir geros valios būtų daugiau.
Trečia: rezoliucija atveria galimybę suteikti specialų Stebėtojo statusą ES institucijose šalims ES kandidatėms. Tai ypač gera žinia Ukrainai ir Moldovai, su kuriomis pradėtos narystės derybos.
Stebėtojo statusas leis ES institucijose, tame pačiame Europos Parlamente, suformuoti atitinkamą šalies kandidatės atstovavimo modelį. Ukraina ir Moldova turės galimybę dalyvauti ES sprendimų svarstymuose ne tik paskutiniuose etapuose, bet ir viso proceso metu. Tai bus neįkainojamos žinios, susipažinimas su vidiniais ES procesais, leisiantis geriau pasirengti narystei. Tikiuosi, iki 2030 metų Ukraina ir Moldova pasinaudos galimybe visiškai integruotis ES.