R. J. Dagys. „Nacionalinis susitarimas“– įsipareigojimai, kurių turinys neaiškus net pasirašiusiems

Ministras pirmininkas, verslo organizacijos ir dalis profesinių sąjungų pasirašė dokumentą, kuris pradžioje vadintas skambiu nacionalinio susitarimo pavadinimu, o šiandien jau yra pristatomas kaip Susitarimas dėl šalies pažangai būtinų reformų (toliau – Susitarimas). Žinoma, neblogai, kai žmonės tariasi ir ieško bendrų sprendimų, diskusijos padeda geriau suprasti vienas kitą, tačiau pats dokumentas kelia daug pagrįstų abejonių ir klausimų. Svarbiausias – kokia jo prasmė?

Už jo, atrodo, yra mažai kas konkretaus. Į Susitarimo tekstą įtraukta bene viskas, ką apie valstybės ekonominę politiką galima pasakyti gero ir gražaus: viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas, viešųjų paslaugų kokybės gerinimas, socialinės atskirties mažinimas, mokesčių sistemos stabilizacija ir dar daugybė kitų patraukliai skambančių pažadų. Tačiau už jų nedaug konkretaus turinio, apibrėžtų rodiklių ar įsipareigojimų, todėl norisi paklausti, ar toks Susitarimas nėra tik chaotiškas lozungų rinkinys, atskleidžiantis, kad iš esmės sutarimo nėra, o galimas poveikis – geriausiu atveju miglotas?

Pavyzdžiui, įsipareigojimas taip sparčiai senstančioje visuomenėje nedidinti mokesčių akivaizdžiai tėra populistinis žingsnis. Juk ne paslaptis, kad net dabar praktiškai neturime lėšų normaliai spręsti socialinės atskirties, sveikatos sistemos ar valstybės tarnyboje dirbančių žmonių atlyginimų klausimų. Kartu, toks pažadas praktiškai laidoja pensininkų perspektyvą, nes be papildomų pinigų normalių pensijų taip ir nepasieksime. Taigi pažadas nekelti mokesčių reiškia, kad šių problemų ir nespręsime. O gal turėtume įsivaizduoti, kad pinigai auga ant medžių ir tik dėl kažkokių neaiškių priežasčių jų iki šiol nenusiskynėm?

Šis Susitarimas taip pat reiškia, kad Pasaulio banko bei Tarptautinio valiutų fondo mums primygtinai siūlomo prabangaus turto ir panašių mokesčių toliau neįvedinėsime, nors tokį turi daugelis gerovės valstybių. Tai reiškia, kad ilgiau nei galėtume nerasime sprendimo mūsų socialinės apsaugos sistemos spragoms užkamšyti. O jeigu vis dėlto žadame klausyti tarptautinių ekspertų, kam susitarimais žadame tai, ko netesėsime?

Dėmesį traukia ir tai, jog vos pradėjus rengti Susitarimą vienas esminių jį lydinčių tikslų buvo darbo užmokesčio kėlimas. Tačiau panašu, jog vykstant deryboms šis siekis apaugo vis abstraktesne retorika, o konkrečių sprendimų galimybė vis labiau blėso. Galiausiai, priėmus Susitarimą pasimatė, kad darbuotojai, laukę objektyviai būtino algų padidinimo, ir vėl liko lyg prie suskilusios geldos. Tapo akivaizdu, kad šis Susitarimas, kaip ir priimtas Darbo kodeksas, iš tikrųjų labiau įgyvendina verslo atstovų, o ne dirbantiesiems atstovaujančių profesinių sąjungų lūkesčius. Dėl šios priežasties netgi keista, kad jos apskritai pasirašė tokį susitarimą. Juk konkrečių įsipareigojimų Vyriausybė neprisiėmė, tik parodė ketinimus stiprinti dialogą. Tiesa, pažadėta, kad vykdant viešuosius pirkimus bus atsižvelgiama į įmonės mokamą darbo užmokestį, tačiau kaip tai įgyvendinti nepažeidžiant ES galiojančios tvarkos, nėra aišku ir neaiškinama.

Svarbiausia, jog Susitarimas neturi juridinės galios, tai yra tik deklaracijos, nes tokių susitarimų Darbo kodeksas nenumato; kitoks įstatyminis pagrindas, kaip realizuoti tokius susitarimus, taip pat neegzistuoja. Įsipareigojimo tokį įstatymą priimti Susitarime irgi nėra. Net šakinių susitarimų Vyriausybė nėra tvirtai įsipareigojusi pasirašyti. Taigi iš esmės šis Susitarimas yra tik norų ir palinkėjimų rinkinys, nepagrįstas teisiniais įsipareigojimais. Kuo jis yra vertingas darbuotojams ir kokiais būdais gali pagerinti profesinių sąjungų padėtį – tai turbūt liks klausimas, kuris laukia valdančiųjų atsakymo.

Pavyzdžiui, svarstymo Seimo komitetuose metu niekas iš dalyvavusių pasirašiusiųjų negalėjo iššifruoti, ką reiškia įsipareigojimas „konsoliduoti Valstybinę ligonių kasą bei teritorines ligonių kasas“. Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė teigė, kad tai reiškia jų atidavimą Finansų ministerijai valdyti. Kažin, ar Sveikatos apsaugos ministras žino, jog Finansų ministerija perims jo ministerijos funkcijas. Juokas juokais, bet ko verti įsipareigojimai, kurių turinys neaiškus net pasirašiusiems?

Tiesa, krizės metu buvo pasiektas iš pažiūros panašus susitarimas, tačiau jį sekė eilė įstatyminių iniciatyvų, kurios buvo iškart realizuojamos. Tai buvo konkrečios priemonės krizei įveikti. Priešingai nei anuomet, dabar nematome nieko panašaus.

Gerai, kad iš pavadinimo bent dingo žodis „nacionalinis“ [susitarimas]. Tam, kad susitarimas iš tiesų būtų nacionalinis, jame be verslo atstovų, profsąjungų ir Vyriausybės turėtų būti padėti ir pagrindinių politinių partijų parašai. O jų nebuvimas reiškia, kad po kitų rinkimų Susitarimo kontekste šios partijos neprisiims jokių įsipareigojimų. Taigi Prezidentė Dalia Grybauskaitė teisi – tai yra tiesiog trišalis susitarimas. Jį netgi būtų galima pavadinti trišaliu ketinimų protokolu, kurį gal kada nors kas nors konkretizuos.

Žinoma, mėginimai tobulinti socialinę politiką yra iš principo sveikintinas žingsnis, tačiau kai tai daroma deklaracijų forma, kyla abejonių, ar šis įsipareigojimų apie kažką prisiėmimas netaps dar vienu nusivylimu socialiai pažeidžiamiems piliečiams. Kaip neseniai susiprato Premjeras, auganti Lietuvos ekonomika toli gražu negarantuoja tolygaus gerovės paskirstymo bei gerėjančio gyvenimo visoms gyventojų grupėms, tačiau panašu, jog tokia mintis baigėsi tik problemos pripažinimu, bet ne konkrečių sprendimų paieška. Juk ar vien gerais norais grįstas susitarimas pasirašytas, ar nepasirašytas – nuo to mažai kas keisis.