Idant nekalbėtume abstrakčiai, štai konkretus pavyzdys.
Sankryža tarp Gedvydžių ir Liongino Baliukevičiaus-Dzūko (L. Giros) gatvių Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone yra perkrauta automobilių, pavojinga važiuoti dviračiais ir pereiti pėstiesiems.
Neaiškūs biurokratai savivaldybėje dėl statomo namo jau „susiaurino“ L. Baliukevičiaus-Dzūko gatvę, dar labiau komplikuodami saugumo situaciją sankryžoje. Gyventojai ypač sunerimę dėl savo vaikų, moksleivių saugumo. Fabijoniškių bendruomenės ir seniūnaičių prašymas buvo atmestas, nors siūlyta tiesiog įrengti reguliuojamą sankryžą ir sutvarkyti papildomus išvažiavimus, kartu įpareigojant prisidėti namo statytoją.
Savivaldybės biurokratai, matyt, nusiteikę laukti nelaimės.
Problema ta, kad, atrodo, tokia paprasta situacija neišsprendžiama. Ir nei bendruomenė, nei seniūnaičiai nebeturi jokių teisinių instrumentų pakeisti padėtį. Nebent eiti protestuoti prie savivaldybės su atsakingų už betvarkę biurokratų atvaizdais.
Nors seniūnaitis, kaip apibrėžia Vietos savivaldos įstatymas, yra vietos bendruomenės išrinktas atstovas, tačiau tikrovėje jis turi daug pareigų ir beveik jokių teisių.
Seniūnaitis dirba visuomeniniais pagrindais, per mėnesį gauna 30 eurų išmoką ir turi prižiūrėti gyvenamąją teritoriją, rūpintis pažeidžiamiausiais bendruomenės nariais, organizuoti kultūros, sporto renginius, rūpintis bendruomenės saugumo užtikrinimo priemonėmis ir kita.
Tuo tarpu svarstant bendruomenei rūpimus klausimus savivaldybės institucijose seniūnaitis teturi teisę dalyvauti. Na ir, žinoma, rašyti laiškus, kaip ir kiekvienas Lietuvos pilietis, ir laukti kokio nors įmantraus biurokratinio atsako.
Taigi bendruomenės renkamas atstovas realiai yra už viską atsakingas ir nieko negali padaryti.
Tokia yra savivalda Lietuvoje bendruomenių lygyje. Taip mes kuriame pilietinę visuomenę.
Vienas iš galimų pasiūlymų, kuriuos turėtų apsvarstyti Seimas – suteikti seniūnaičiams sprendimų siūlymo teisę, į kuriuos savivaldybės ar Vyriausybės biurokratinis ir politinis mechanizmas turėtų duoti motyvuotą atsakymą – taip ar ne. Ir kurį galima būtų skųsti aukštesniam pareigūnui arba teismui.
Siekti, kad bendruomenė per savo išrinktą seniūnaitį įgytų daugiau įtakos pačių savo savivaldai ir gerovei, o konkrečiu atveju – sutvarkyti sankryžą taip, kad nekeltų pavojaus, visų pirma, vaikams.