Stasys Buškevičius. NATO ir Rusijos karas? Nebent tik fantastiniame rusų kine

Visai neseniai [buvęs – DELFI] NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas viešai pareiškė, kad Aljansas nemato jokios neišvengiamos karinės grėsmės, kurią Rusija galėtų kelti kuriai nors kolektyvinio saugumo skėčio saugomai narei. Šis pareiškimas buvo tarsi šalto vėjo gūsis karo isterijos įkaitintame ore, stipriai kontrastavęs su neatsakingų žurnalistų kuriamomis „clickbait’inėmis“ antraštėmis, kurios jau kelerius metus gąsdina visuomenę būsimo karo „neišvengiamumu“.

Labai gaila, tačiau Lietuvoje analitiniai straipsniai yra tikra retenybė, o visuomenę informuoti turintys asmenys dažniausiai pasitenkina paviršutiniška sensacijų paieška – ko tik nepadarysi, norėdamas parduoti žinią kuo platesnei auditorijai. Tie patys žurnalistai, matyt, ir patys nelabai nutuokia, kad šiurpindami skaitytojus, dirba Kremliui naudingų idiotų darbą. Nes kaip tik dabar Rusijos propaganda yra itin suinteresuota per baimę paveikti Vakarų visuomenę, kad toji imtųsi spausti savo vyriausybes nutraukti paramą Ukrainai ir siekti taikos Putino naudai. Priminsiu, kad prieš karą viskas buvo atvirkščiai: tuomet teroristinės valstybės tironas stengėsi atrodyti taikos balandžiu, o tie patys žiniasklaidininkai mielai retransliavo Kremliaus propagandinius melus, ramindami visuomenę, neva karo tikrai nebus. Bet nieko čia keisto. Kai nėra žinių ir suvokimo, belieka tik TASS’o žinutes eteryje tiražuoti. Net jei jos perkopijuotos iš populiarių leidinių Vakaruose – pirminis melagingos žinios šaltinis visad tūno Raudonojoje aikštėje.

Kodėl sakau, kad Rusija nepuls NATO? Nes, priešingai nei teigiama Kremliaus propagandiniuose pranešimuose, ši nacistinė imperija yra gilioje duobėje. Ir būtent jai labiausiai reikia bent laikinų paliaubų, kad gautų trumpą atokvėpį bei galėtų sukaupti naujas jėgas tolimesnei ekspansijai Ukrainoje. Ir čia kalbame tik apie Ukrainą, kurioje „antroji“ pasaulio armija jau pustrečių metų murkdosi savo pačios kraujyje, iki šiol nesugebėjusi pasiekti jokių rimtesnių rezultatų. Kaip juokauja patys ukrainiečiai, kalbėdami apie okupantus rusus: „tikrai žygiuosime iki Berlyno, va tik Časiv Jarą (12 tūkstančių gyventojų turintį miestelį Donecko srityje) paimsime ir tada jau tikrai Amerikai parodysime“. Rusijos nesėkmės karo fronte nėra atsitiktinumas. Tai yra ryški realios situacijos iliustracija. Tad kokia yra toji realybė, kurioje atsidūrė nusikaltėlių valdoma ir savo jėgas pervertinusi šalis?

Pirmiausia, Rusija, priešingai nei yra tikima, neturi neišsemiamo mobilizacinio resurso. Rusijoje priskaičiuojama 20 mln. orkų amžiaus grupėje nuo 20 iki 40 metų. Iš jų ketvirtadalis jau dirba karinėse ir vidaus saugumo struktūrose, taip pat karinėje pramonėje. Iš likusiųjų beveik 30 proc. visiškai netinka karinei tarnybai dėl sveikatos būklės. Lieka 10 mln. Iš jų net pusę milijono staigiai mobilizavus, nuo chroniško darbo jėgos trūkumo kenčianti ekonomika patirtų staigų krachą. Vien karinėje pramonėje šiuo metu trūksta 160 tūkst. darbuotojų. Jau nekalbant apie civilinę ekonomiką. Tiesa, į armiją imami ir vyresni kariai, tačiau puolamosiose operacijose iš jų nėra daug naudos.

Būtent dėl šios priežasties Putinas kiek įmanydamas vilkina antrosios mobilizacijos bangos paskelbimą, o čia juk kalbame tik apie karių trūkumą Ukrainos karo lauke. Karui su NATO prireiktų kur kas didesnių išteklių, kurių Rusija elementariai neturi.

Bloga padėtis ir Rusijos karo pramonėje. Mažai rentabili ir trimis pamainomis dirbanti ji jau yra pasiekusi savo galimybių ribas. Technikos nuostoliai nėra iki galo kompensuojami, todėl rusai kariauja „į minusą“, o didžioji dalis išleidžiamos „naujos“ karinės technikos yra iškonservuoti sovietinių laikų pavyzdžiai, kuriuos gamyklose suremontuoja, šiek tiek modernizuoja ir išsiunčia į frontą.

Galiausiai, absoliučiu Kremliaus melų atkartojimu galime laikyti skleidžiamus mitus apie neva puikiai sankcijas atlaikiusią Rusijos ekonomiką. Tiesa yra tai, kad Rusija uždirba mažiau nei išleidžia. Kol kas biudžeto deficitas dar dengiamas iš Nacionalinio gerovės fondo, tačiau jo likvidžioji dalis – beveik išsemta. 2025 m. pradžioje jis bus tuščias. Skolintis iš išorės – misija neįmanoma. Užsienio investicijų nėra, kinai rodo špygą – ne tik neinvestuoja į Rusijos ekonomiką, bet dar ir sumaniai naudojasi padėtimi pardavinėdami rusams prekes už gerokai didesnę kainą, nei moka vakariečiai. Indai vaidina draugus, bet iš tikrųjų tyčiojasi iš Putino: už naftą moka rupijomis, kurių negalima išsivežti iš šalies. Ką daryti su milijardais rupijų Indijos bankų sąskaitose? Niekas to nežino. Valiuta nekonvertuojama, už ją net nėra ką pirkti pačioje Indijoje. Pinigų sėmimas iš gyventojų ir verslų vis labiau įsibėgėja, o infliacijos, sankcijų ir didžiulių palūkanų normos smaugiama ekonomika dūsta lėtai, bet užtikrintai.

Rusija užgriebė daugiau nei gali apžioti. Todėl ir pasprings. Jokio karo su NATO nebus. Žinoma, įvairiausias provokacijas ir diversijas tas režimas tikrai organizuos. Ta šalis negali kitaip. Bet konvencinio karo tikimybė yra artima nuliui. Ar tai reiškia, kad galime būti ramūs ir toliau sapnuoti rožinius sapnus bei spręsti įsivaizduojamas problemas? Ne, tokios prabangos neturime. Jei atrodysime silpni ir neryžtingi, rusas gali lengviau ryžtis provokacijoms. Turime aiškiai parodyti, kad esame pasirengę ginklu ginti Tėvynę. Kol mes ruošimės ir stiprėsime, blogio imperija vis labiau irs. Pasaulis galės lengviau atsikvėpti tik tada, kai Rusija savo dabartiniu pavidalu nustos egzistuoti.