Atsakyti į šį klausimą pabandysiu iš savo kaip eilinio vilniečio perspektyvos, kadangi gyvenu šiame mieste, jį myliu, matau jo pokyčius ir kasdienį gyvenimą iš vidaus. Be to, suprantu, kas yra aplinkosauga ir tvarumas, todėl nesunkiai pastebiu tokias manipuliacijas.

Pozityvas

Susiję straipsniai

Ir tikrai, galima pastebėti dalykų, kurie mieste gerėja. Pavyzdžiui, natūralių pievų atkūrimą ar retesnį miesto pievų šienavimą. Nors influenceriai tai išjuokė socialinių medijų klipuose, vaizduodami Vilnių kaip Amazonės džiungles, ši iniciatyva išliko ir iš tiesų pagražina miestą, suteikdama daugiau erdvės gamtai.

Taip pat šį šildymo sezoną Vilnius pasitiko atnaujinęs Vilniaus kogeneracinę elektrinę ir pagaliau perėjęs prie biokuro. Dėl to 90 proc. šilumos energijos dabar gaminama iš atsinaujinančių ar tvaresnių šaltinių.

Teigiamų dalykų lyg ir tiek. Žinoma, pastatyta prabangių kvartalų, kuriuose gali gyventi turtingesni miestiečiai, tačiau tai nėra žalėjimas, prieinamas eiliniam gyventojui.

Panašu, kad gavęs Europos žaliosios sostinės titulą, Vilnius nebejaučia poreikio toliau žaliuoti – juk oficialiai viskas jau tobula. Galima atsipalaiduoti.

Gaila, bet daugelis pavyzdžių rodo, kad miestas žalias ne dėl savivaldybės pastangų, o dėl čia jau seniai esančių miškų, upės ir žaliųjų erdvių, o pats savivaldybės vykdomas „žalinimas“ egzistuoja tik viešųjų ryšių prezentacijose.

Transporto iššūkiai

Vienas iš pavyzdžių – transportas. Vos tik gavusi Europos žaliosios sostinės titulą, Vilniaus savivaldybės įmonė skubiai ėmėsi veiksmų padaryti viešąjį transportą mažiau prieinamą, ypač mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams.

Tiesa, tai jau tam tikra dalimi buvo padaryta anksčiau – per pandemiją panaikinti naktiniai autobusai taip ir nebegrįžo, o kartu su jais dingo ir galimybė be automobilio mėgautis naktiniu miesto gyvenimu, kuri ir taip yra labai ribota, nes viešasis transportas nustoja kursuoti apie 23 val. Kitose Europos sostinėse yra tiek naktinis transportas, tiek įprasti maršrutai veikia daug ilgiau.

Tačiau papildomi prieinamumo ribojimai dar ateina – nuo 2025 m. liepos 1 d. planuojama beveik dvigubai padidinti viešojo transporto bilietų kainas. Paradoksalu, kad būtent mažesnes pajamas turintys žmonės gyvena tvariausiai iš visų miesto gyventojų, nes jų ekonominė situacija lemia mažesnį vartojimą ir išteklių naudojimą. Tačiau dabar savivaldybė, užuot skatinusi ekologiškiausius gyventojus, ruošiasi atimti jų galimybes laisvai judėti po miestą.

Vilnius, gavęs Europos žaliosios sostinės titulą, yra pasižadėjęs tapti klimatui neutralus iki 2030 m., t. y. jau per artimiausius penkerius metus. Tačiau akivaizdu, kad dabartinei miesto valdžiai šis pažadas atrodo toks tolimas, jog net nesistengiama apsimesti, kad jis bus įgyvendintas.

Kodėl? Todėl, kad savivaldybės tinklalapyje nerasite informacijos apie tai, kiek miestas kasmet išmeta šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Ir tai suprantama – automobilių skaičiui kasmet vis augant, tokios statistikos turbūt tiesiog nesinori matyti. Pavyzdžiui, per pastarąjį dešimtmetį Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybėse automobilių skaičius išaugo 30 proc. ir toliau sparčiai didėja. Tikriausiai tai pastebite patys, stovėdami spūstyse.

Šiandien kas antras vilnietis kasdien naudojasi automobiliu, o mūsų automobilių parkas yra juodų dyzelio dūmų rojus – jis seniausias Baltijos šalyse.

Vilnius per daugelį metų taip ir nesugebėjo sukurti paprastos pėsčiųjų gatvės ar aiškiai apibrėžtos pėsčiųjų zonos, kokias rasime Kaune, Šiauliuose ir kituose miestuose. Gedimino prospekte nuolat perkeliami kuoliukai to tikrai nepakeičia – ši gatvė nėra patogi pėstiesiems, nes niekada negali būti tikras, kada ji iš tiesų bus uždaryta transportui, o kada ne.

Chaotiškas miesto planavimas

Turbūt sunku gyvenant mieste nepastebėti, kaip tankinamas miesto centras. Kaip nyksta seni skverai, želdynai, šimtamečiai ąžuolai, o tarsi po lietaus išdygsta daugiabučiai ir biurų pastatai. Tuo pačiu metu dar labiau auga privačių namų kvartalai miesto pakraščiuose. Šie kvartalai dažnai neturi normalios infrastruktūros – nei gerų kelių, nei viešojo transporto, nei parduotuvių, mokyklų, gydymo įstaigų ir pan. Tai reiškia, kad jų gyventojai yra pasmerkti tapti taksi vairuotojais, kasdien vežiojančiais savo vaikus, ir kamštine medžiaga gatvėse, nes tik automobiliais galima pasiekti darbovietes ar bet kokias miesto paslaugas.

Tuo pačiu metu miesto miegamieji rajonai per visą mūsų nepriklausomybės laikotarpį verkia laukdami renovacijos, tačiau toliau ašarodami griūna. Jie virsta nuostabiomis dekoracijomis „Černobylio“ serialui ir depresijų šaltiniu tiems, kurie bando pamiršti mūsų „homo sovieticus“ etapą. Labai keista, kad Lenkijoje, Estijoje, netgi sumautoje Ignalinoje daugiabučių renovacija buvo atlikta prieš daugiau nei dešimtmetį, o Europos žaliojoje sostinėje, remiantis renovacijos tempais, tai galbūt būtų baigta tik po šimtmečio. Nesibaigiantis „Černobylio“ serialas garantuotas tiek mums, tiek ateities kartoms.

Nors šie sovietiniai rajonai turi mokyklas ir daug reikalingos infrastruktūros, miesto „žalinimas“ nevyksta atgaivinant šiuos rajonus. Vietoje to miestas intensyviai „žalinamas“ naikinant žalumą centre ir didinant priklausomybę nuo automobilių.

Taršos mieste nesuvaldymas

Miesto vystymo planavimas garantuoja, kad transporto srautai nemažės, o kartu nemažės ir oro tarša, bent jau kol nebus elektrifikuotas automobilių parkas. Taip pat užtikrinamas vis didesnis karščio poveikis. Taip, Vilnius yra labai žalias miestas, tačiau vis dažnėjantys karščio bangų pasikartojimai, neatnaujinus senų daugiabučių, sukels vis daugiau problemų jų gyventojams. Be to, mažesnė žaluma centre taip pat garantuoja didesnį karščio ir taršos poveikį.

Vilniaus miesto savivaldybės Taryba dar 2021 metais priėmė sprendimą uždrausti kūrenti anglimis ir durpėmis, tačiau prieš pat įsigaliojimą šis draudimas buvo atšauktas, o vietoje to gyventojai buvo kviečiami sąmoningai rinktis švaresnį kurą. Taigi, tie gyventojai, kurie turėjo susimąstyti sąmoningai, ir toliau nuodija savo kaimynus, rinkdamiesi taršiausią kurą.

Tvarkant lietaus nuotekas ir atsižvelgiant į vis didėjančius nelaidžius paviršius mieste, nieko reikšmingo nepadaryta. Pakanka pasižiūrėti į miestą po stiprių liūčių, kai gatvės pavirsta į Venecijos kanalus, nes sovietmečiu suprojektuotos nuotekų sistemos nebeatlaiko surenkamo vandens kiekio. Liūčių metu galima pastebėti ir mylimą Nerį, kuri pavirsta ruda ir dumblina nuo nešamo miesto purvo ir naftos. To nebūtų, jei miestas bent kiek rūpintųsi lietaus nuotekų valymu ir laidžių paviršių plėtra.

Be to, vis dar daug individualių namų nėra prisijungę prie nuotekų tinklų, o jų nuotekos dažnai nepastebimais vamzdukais keliauja į upelius, dalijantis savo „gėrybėmis“ su žemiau gyvenančiaisiais. Ypač tai pastebima mažose upėse. Pavyzdžiui, Naujosios Vilnios maudykloje Vilnelėje beveik visą vasarą buvo negalima maudytis dėl higienos normų viršijimų.

Atliekų tvarkymo kuriozai

Dar vienas miesto „super žalumo“ įrodymas yra maisto atliekų rūšiavimo sistema, kuri turėjo būti įdiegta jau 2019 m. Tačiau su savo oranžine logika ji startavo tik 2024 m.

Pagal šią sistemą 2019 m. mieste pastatyti organinių šiukšlių surinkimo konteineriai liko užkalti, tapdami miesto dekoracijomis. Tačiau buvo sugalvota paskirstyti miestiečiams oranžinių maišelių ir rudų dėžučių rinkinius, į kuriuos gyventojai turėjo dėti organines atliekas. Pasibaigus oranžiniams maišeliams, gyventojai turėjo jų įsigyti parduotuvėse. Taigi, oranžinių maišelių sistema buvo pradėta, atliekų tvarkymo kaina gyventojams padidinta, tačiau vietoj organinių atliekų kompostavimo, mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių operatoriai tiesiog jas krovė į krūvą, nes Vilniaus regiono maisto atliekas tvarkanti bendrovė „Energesman“ žadėjo pradėti musių lervų auginimą tik po pusės metų. O ar pradėjo, taip ir neaišku.

Bet tikrai aišku, kad ši sistema yra puikus žaliojo smegenų pudrinimo pavyzdys. Nes akivaizdu, kad didžioji dalis miesto organinių atliekų važiuoja į deginimo įrenginius, joks kompostas nėra gaminamas, o sistema neveikia nuo pat pradžių. O juk nereikia nuskristi į Mėnulį, kad pamatytume tinkamai veikiančią sistemą. Alytaus regione organinių atliekų surinkimo ir perdirbimo sistema buvo įdiegta dar 2013 m. (nepakėlus gyventojams atliekų tvarkymo kainų) ir iki šiol puikiai veikia. Tiek individualių namų gyventojai, tiek daugiabučių gyventojai turi atskirus konteinerius, organinės atliekos perdirbamos, gaminamos biodujos ir kompostas.

Mintys pabaigai

Vilnių žaliąja sostine galima būtų vadinti dėl ją gaubiančių miškų ir gamtos. Tikrai tai yra unikalus miestas dėl savo sąlyčio su gamta. Tačiau miesto valdžios „žalinimo pastangos“ yra visai kas kita. Daugelis pavyzdžių rodo, kad žalios yra tik miesto viešųjų ryšių prezentacijos, o ne miestą valdančių asmenų suvokimas.

Paskutinis pavyzdys – Valdo Benkunsko siūlymas sunaikinti pasauliniu mastu unikalią Neries upę, kuri yra vienas ilgiausių laisvų atlantinių lašišų migracijos kelių, kad būtų patenkinti kažkokių verslininkų interesai. Argumentuojama „žemiau juostos“, kad tai būtina, nes karo atveju tai bus mūsų evakuacijos kelias iš sostinės. Gamta šio argumento niekada dar neįveikė, nepaisant to, kad net maksimaliais tempais ir su planuojamais turėti laivais Vilniaus regiono gyventojams tokiu keliu evakuoti prireiktų maždaug ketverių metų.

Kiti pavyzdžiai rodo identišką miesto valdančiųjų mąstymą: miesto žalumas mums yra paskutinis prioritetas, o pirmas – įvairiausių verslininkų įgeidžiai. Suprantama, tai galima bandyti užmaskuoti padedant bitutę, sukurtą iš atliekų, Lukiškių aikštėje, arba visur iškabinant „Žaliosios Europos sostinės“ iškabas. Tačiau savo gyventojų, mielieji, viešųjų ryšių triukais neapgausite.

Vilnius turi būti Europos žalioji sostinė, o ne apsimesti ja!

Nuomonė

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.

Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)
Rekomenduojame
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės