Tadas Vinokuras. 4 darbo dienų savaitės nauda visuomenei: ko bijo Šimonytės Vyriausybė?

Net pusė šalies gyventojų teigia, kad norėtų trumpesnės darbo savaitės, tačiau jokio plano, kaip tai galėtume pasiekti, lig šiol Vyriausybė neturi. Atrodo, kad stovime it stručiai, sukišę galvas į smėlį, – nedarome nieko, kad galimai daug naudų visuomenei atnešiantis pokytis įvyktų. Net ir „Covid-19“ pandemija, kurios metu žmonės įprato dirbti kur kas efektyviau, nepaskatino valdžios imtis realių priemonių, kad 4 dienų darbo savaitė taptų realybe ir būtų taikoma didesnėje dalyje Lietuvos darboviečių. Tad kokių veiksmų galėtume imtis jau dabar?

Pirmiausia, reikėtų šviesti darbdavius ir darbuotojus apie tikrąją 4 darbo dienų savaitės reikšmę. Bet sudėtinga kalbėti apie darbo savaitės trumpinimą, kuomet net nesutariame, kaip tai paveiktų darbo rinką. Todėl būtina pristatyti geruosius 4 darbo dienų savaitės pritaikymo pavyzdžius, kurių turime ir Lietuvoje, ir užsienyje, o tada – visuomenei pateikti aiškius argumentus, kodėl verta pereiti prie šio darbo organizavimo modelio.

Nes iš darbuotojų pusės dažnai pasigirsta nuogąstavimai, kad pritaikius 4 darbo dienų savaitę kažkokiu būdu sumažėtų jų atlyginimas. Tad reikia pasakyti labai aiškiai, kad darbo savaitės trumpinimas nedidintų krūvio ir nesumažintų atlyginimo, o paprasčiausiai leistų tą patį darbą atlikti per trumpesnį laiką. Štai praeitų metų vasarį priimtas įstatymas Belgijoje leidžia patiems darbuotojams savo darbo valandas paskirstyti taip, kad jie spėtų atlikti tas pačias užduotis per keturias dienas. Taigi darbuotojas Belgijoje jau turi galimybę pats pasirinkti, ar norėtų dirbti penkias, ar keturias dienas per savaitę.

Geriausias būdas paruošti dirvą 4 darbo dienų savaitei – pradėti eksperimentuoti su skirtingomis profesijomis, sektoriais ir dalytis gerosiomis praktikomis. Dabar kai kurių verslininkų skeptiški komentarai apie 4 darbo dienų savaitę yra greičiausiai paremti emocijomis, o ne įrodymais. Net ir labai mažas pokytis darbo rinkoje jiems gali pasirodyti kaip radikalus, žemę drebinantis nukrypimas. Tačiau pokyčių baimė – ne naujiena.

Antai XIX amžiaus pradžioje buvo visiškai įprasta darbininkams plūktis protu tiesiog nesuvokiamą valandų skaičių – 100 valandų per savaitę. Ir net tada, profsąjungoms ir aktyvistams reikalaujant darbo savaitę sutrumpinti, verslininkai atšaudavo, esą tokie radikalūs pokyčiai sužlugdys verslą, jo konkurencingumą, bus prarastos darbo vietos. Ir štai dabar gyvename šalyje, kurioje dauguma žmonių dirba 39 valandas per savaitę ir, žiūrėk, nei dangus griūva, nei žemė iš po kojų slysta.

Matant, kad dalies verslininkų požiūris į 4 darbo dienų savaitę išlieka skeptiškas, visiškai logiška būtų pradėti nuo viešojo sektoriaus. Jeigu yra politinė valia, pokyčiai čia gali rastis kur kas greičiau. Kaip žinoma, socialdemokratai siūlo pradėti taikyti 4 darbo dienų savaitę socialiniams ir slaugos darbuotojams, t. y. sritims, kuriose dirbantys žmonės patiria daug streso. Duomenys rodo, kad slaugos ir socialiniai darbuotojai pagal darbe patiriamą stresą rikiuojasi iškart po policijos. Tačiau, skirtingai nuo policininkų, šie darbuotojai negali tikėtis kokių nors lengvatų, pavyzdžiui, statutinės pensijos po dvidešimties darbo metų. Turint galvoje, kad socialinės sferos darbuotojų, o ypač slaugytojų, Lietuvoje tragiškai trūksta, jų darbo sąlygų gerinimas yra tiesiog būtinas. Didinti šių profesijų patrauklumą mums yra gyvybiškai svarbu. Tad ko delsiame?

O dabar pakalbėkime apie iššūkius, kuriuos teks įveikti siekiant, kad 4 darbo dienų savaitė taptų realybe. Jei pokytį pradėsime nuo slaugytojų, socialinių darbuotojų ar kitų sričių, turėsime užtikrinti, kad nenukentėtų paslaugų teikimas. Todėl Vyriausybė jau dabar turėtų ruošti aiškų veiksmų planą, kaip organizuoti viešojo sektoriaus institucijų darbą, kad darbo savaitė sutrumpėtų, o gyventojams teikiamos paslaugos nebūtų sutrikdytos. Tai tikrai nėra neįveikiamas iššūkis, o paprastai išsprendžiamas darbo organizavimo klausimas. Pažiūrėkime, kaip lengvai su tuo susitvarko verslas – populiariausi prekybos tinklai rodo puikų lankstaus darbo grafiko taikymo pavyzdį.

Kitas dažnai minimas iššūkis yra darbo savaitės trumpinimas gamybos sektoriuje, t. y. ten, kur darbas yra mažiau kvalifikuotas, rutininis. „Kažkas prie konvejerio vis tiek turės stovėti ir penktą savaitės dieną“, – maždaug taip sako darbdaviai. Pasak jų, darbo apimtis, nepaisant darbo savaitės ilgio, vis tiek išlieka tokia pat, todėl paleisti darbuotojo penktą savaitės dieną – neįmanoma. Su pirmuoju šio sakinio teiginiu sutinku, tačiau antrasis – klaidingas. Pabrėžiu: tai taip pat yra tik darbo organizavimo klausimas, kurį būtų galima spręsti į darbą priimant daugiau darbuotojų. Kodėl galimybė pritraukti naujų darbuotojų į geras darbo vietas turėtų mus išgąsdinti? Atvirkščiai, turėtume džiaugtis galėdami atverti darbo vietas didesniam kiekiui darbuotojų.

Išsprendę minėtas darbo organizavimo problemas gausime labai daug. Trumpesnė darbo savaitė – tai pagerėjusi darbuotojų (taigi, ir bendra mūsų visuomenės) emocinė savijauta, sumažėjusi perdegimo grėsmė. Maža to, kaip rodo atlikti tyrimai Islandijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Portugalijoje ir kitose šalyse, darbo savaitės trumpinimas gali padidinti ir darbo našumą. Taigi nėra net menkiausios rizikos, kad darbuotojų atliekamo darbo kokybė smuks. Atvirkščiai, yra didelė tikimybė, kad trumpiau dirbdami viešojo sektoriaus darbuotojai bus labiau motyvuoti ir dėl šios priežasties dirbs dar efektyviau. Stebimės, kad viešajame sektoriuje dirbantys žmonės jaučiasi nemotyvuoti, prislėgti? Štai jums ir akivaizdus sprendimas.

Taip pat svarbu klausti, ką žmonės darys su staiga atsiradusiu laisvu laiku? Ar jį leis prasmingai, sąmoningai? Pažiūrėkime, ką rodo užsienio šalyse atlikti tyrimai: antai Islandijoje nuo 2015 m. buvo apklausta net 2500 darbuotojų. Surinkti duomenys parodė, kad 4 dienas per savaitę dirbantys žmonės jaučiasi laimingesni, skiria daugiau laiko savo šeimai, daugiau sportuoja – turi daugiau laiko pasirūpinti savimi. Panašūs rezultatai buvo pasiekti ir Jungtinėje Karalystėje, kurioje 61 kompanija ir 3300 darbuotojų dalyvavo šešis mėnesius trukusioje 4 darbo dienų savaitės eksperimento programoje. Vėlgi, surinkti rezultatai parodė, kad programos metu ne tik pagerėjo darbuotojų savijauta, bet ir išaugo darbo efektyvumas. Tad nenuostabu, kad net 92 proc. šioje programoje dalyvavusių kompanijų galiausiai nusprendė pritaikyti 4 darbo dienų savaitę visam laikui.

Manote, kad šie pavyzdžiai nėra aktualūs mūsų šaliai? Klystate. Štai pritaikius 4 darbo dienų savaitės modelį Vilniaus šilumos tinkluose, darbo efektyvumas padidėjo net 23 proc. Čia dirbantys darbuotojai sako, jog jiems yra patogiau planuoti savo laiką, skirti daugiau laiko sau – 69 proc. teigia, kad sumažėjo streso darbe lygis. Pastebėta, kad sumažėjo net ir darbuotojų sergamumas, mat čia dirbantys žmonės įprato skirti daugiau laiko savo sveikatos priežiūrai. Šie duomenys – aiškus įrodymas, kad žmonės puikiausiai žino, kaip prasmingai praleisti laisvą laiką.

Kaip jau minėjau, net pusė Lietuvos gyventojų šiuo metu teigia, kad norėtų dirbti pagal 4 darbo dienų savaitės modelį. Tad ko delsia Vyriausybė? Kad 4 darbo dienų savaitė taptų realybe, Vyriausybė turėtų pakloti pamatus, t. y. paruošti planą, kuris atlieptų visus Trišalės tarybos dalyvių – valstybės, darbdavių ir profsąjungų – lūkesčius. Svarbiausia – ne snausti, o atliepti akivaizdų ir aiškiai išreikštą visuomenės lūkestį nepersidirbti, neperdegti ir skirti daugiau laiko rūpinimuisi savimi bei šeima.