Yra ir kita dalis. Jos gali dirbti normaliu darbo grafiku, t. y. 8 valandas per dieną, už papildomas valandas mokėti viršvalandžius, tačiau pasirenka veikloje taikyti suminę darbo apskaitą – įdarbinti žmones pamainomis vengiant viršvalandžių apmokėjimo. Pasirenka, nes nenutrūkstamas darbuotojų darbas nėra būtinas jų veiklai, tačiau yra patogus. Ir pigus.
Taikant suminę darbo laiko apskaitą labai dažnai žmonės dirba ne įprastas 40 valandų per savaitę, o visas 52 valandas – maksimaliai, kiek leidžia Darbo kodeksas. Dirba naktimis, savaitgaliais, švenčių dienomis, dirba visada, kai „iškrinta pamaina“, be jokio papildomo apmokėjimo už viršvalandžius ar darbą švenčių dienomis. Dirba, nes neturi kito pasirinkimo.
Neskaitant visuomenei ypač svarbių profesijų, tokių kaip ugniagesiai, medikai ar policininkai, darbas pamainomis labai dažnai taikomas gamyboje ir pramonėje. Paprastai tai žemesnės kvalifikacijos reikalaujančios ir mažesnį atlygį siūlančios darbo vietos, kur įsidarbinę žmonės neturi plačios galimybės rinktis ir bet kokia kaina stengiasi išsaugoti turimą darbo vietą.
Tikrai bet kokia kaina. Mokama sveikatos, atostogų, laiko su šeima, švenčių namuose ir galimybės būti savo laiko šeimininku kaina. Pamainomis dirbantys žmonės dalijasi, jog toks darbas smarkiai apriboja socialinį gyvenimą, laisvadienių tarsi turima, tačiau laisvas pirmadienis nėra lygus laisvam šeštadieniui – visi kiti eina į darbą, vaikai laiką leidžia mokyklose, tad skirti kokybiško laiko šeimai ir draugams tampa tiesiog neįmanoma.
Pasaulinė sveikatos organizacija įvardija, jog rizika gauti insultą dirbantiesiems pamainomis padidėja daugiau kaip trečdaliu, o susirgti širdies ligomis – beveik penktadaliu. Pamaininis darbas išderina organizmą, sutrikdo natūralų budrumo ir miego režimą, gerokai smarkiau sekina organizmą. Natūralu, jog darbuotojų našumas taip pat krinta, tiesa, ne tiek smarkiai, kad darbdaviams pamainos nebeapsimokėtų, mat paprastai atliekamos funkcijos nereikalauja aktyvios protinės veiklos, greičiau mechaninio ir rutininio funkcijų atlikimo.
Dėl patiriamo nuovargio, sutrikdyto natūralaus paros ritmo, socialinių kontaktų nykimo ir kokybiško poilsio trūkumo sutrinka ne tik fizinė, tačiau ir psichologinė žmonių sveikata. Sunkiau įveikti stresą, lengviau vystosi depresija, neretai lanko vienatvės ir beprasmybės jausmai. Štai kokią kainą sumoka darbuotojas tam, kad įmonė sutaupytų darbo užmokesčio kaštus ir pasididintų pelną taikydama nepertraukiamą darbą.
Šioje situacijoje laimėtojas yra tik verslas, mat darbuotojas sumoka savo sveikata, o valstybė sumoka spręsdama žmogaus pervargimo ir fizinės bei psichologinės sveikatos problemas. Aukštesnis alkoholio ir psichotropinių medžiagų vartojimo rodiklis, depresiniai susirgimai ir suicidinės mintys, skyrybos ir šeimos griūtys, nes nėra galimybės palaikyti kokybiškus santykius, prasta fizinė sveikata ir ankstyvas iškritimas iš darbo rinkos, lėtinės ligos ir prarastas darbingumas – štai ta kaina, kurią ilgainiui moka darbuotojas, jo aplinka ir valstybinės sistemos.
Gali atrodyti, kad šie dalykai niekaip nesusiję ir tokias pat problemas patirti gali kiekvienas, taip, tiesa, tačiau 30 procentų darbdavių, taikančių pamaininį darbą, yra tikrai daug, tad bent trečdaliui dirbančiųjų kyla labai nemaža rizika susidurti su anksčiau išvardytomis problemomis būtent dėl darbo specifikos.
Drausti darbą pamainomis būtų prasta išeitis vien todėl, kad jį žmonės pasirenka tarsi savo noru. Sakau „tarsi“, nes jis tikrai nėra pirmasis pasirinkimas, o pamainos nėra papildoma paskata rinktis konkretų darbdavį, tačiau ne tokia maža dalis gyventojų nori dirbti ir sąžiningai gauti atlygį, tačiau darbo pasiūla su esamu išsilavinimu ir patirtimi yra gana skurdi, tad tenka rinktis tarp darbo pamainomis arba išvis jokio darbo. Tuomet atrodo, jog pasirenkama mažesnė blogybė, tačiau ilgainiui poveikis sveikatai ir gyvenimo kokybei yra iš tiesų prastas.
Mano siūlymas yra ne drausti, o įvertinti. Įvertinti, ar tikrai įmonės veiklai yra būtinas nepertraukiamas darbas visą parą. Nes jeigu nėra ir pamainos taikomos tiesiog todėl, kad taip norisi, tai ir darbo valandų sureguliavimas bei apmokėjimas už darbą naktį, savaitgaliais ir per šventes turėtų būti visai kitoks.
Artimiausiu metu Seimo salę pasieks mano pasiūlymas Darbo kodekse numatyti, jog taikant suminę darbo laiko apskaitą, t. y. pamainas, bendras darbo valandų skaičius negalėtų viršyti 48 valandų per savaitę. Taip pat įstatymo pataisose numatoma, jog nesant būtinybės suminę darbo laiko apskaitą įmonė galės taikyti tik tuo atveju, jeigu taip sutarta šakos ar įmonės kolektyvinėje sutartyje tarp darbdavių ir profsąjungos atstovų. Įmonės galės taikyti pamainas, tačiau darbuotojai turės galimybę derėtis dėl to, kaip ji taikoma. Darbuotojas nebus paliktas vienui vienas prieš darbdavį ir turės šiokį tokį užnugarį planuodamas svarbiausią žmogaus resursą – savo laiką.
Jeigu darbdaviams kol kas trūksta socialinio atsakingumo ir sąmoningumo tam, kad darbo sąlygos ir darbuotojų sveikata bei gerovė taptų prioritetu prieš įmonės gaunamą pelną, valstybės privalo įsikišti ir užtikrinti, jog papildomas pelnas verslui nebus apmokamas darbuotojų sveikata ir viešųjų paslaugų kaštais.
Žinant, jog bene trečdalis darbuotojų įdarbinti taikant suminę darbo laiko apskaitą ir dirba 12 valandų ar net ilgesnes pamainas, svarstymai apie keturių dienų darbo savaitę ar 8 valandų darbo dienos trumpinimą iš tiesų atrodo per ankstyvi ir gali kelti dalies darbuotojų pasipiktinimą. Vis dėlto, reiktų vengti ne diskusijų apie visiems palankesnį darbo ir poilsio laiką, o pagaliau imtis ryžtingų veiksmų užtikrinant suminės darbo laiko apskaitos taikymą tik esant būtinybei, sąžiningą viršvalandžių apmokėjimą bei teisę į kokybišką poilsį ir laiką su artimaisiais visiems dirbantiesiems.