Bene lengviausia aptarti Vilnijos klausimą. Ir čia reikia prisiminti Lietuvos spaudoje nutylimą istorinį faktą – repatriaciją. Vitalija Stravinskienė 2007 metais paskelbtame straipsnyje „Rytų ir Pietryčių Lietuvos gyventojų repatriacija į Lenkiją (1944 m. pabaiga–1947 m.)“ rašo, kad 1944 m. rugsėjo mėnesį LTSR ir Lenkija sutarė dėl didelio mąsto migracijos iš Lietuvos į Lenkiją. Oficialiai šios migracijos (repatriacijos) data turėtume laikyti gruodžio 28 d., kai Vilniuje atsidarė pirmas repatriacijos punktas.
Šie punktai veikė ne tik Vilniuje, bet ir kitose vietose: Dūkšte, Šalčininkuose, Švenčionyse, Riešėje ir kitur. Skaičiuojama, kad repatriacijai iš viso registravosi 364 877 asmenys, iš jų vien iš Vilniaus – per 111 tūkst. asmenų. Įdomiausia yra tai, kad pirmiausia skatinta išvykti visą lenkų inteligentiją – įskaitant ir Vilniaus universiteto profesorius bei dėstytojus. Tiesa, išvyko ne visi užsiregistravusieji. Skaičiuojama, kad LTSR vyriausiojo atstovo duomenimis, iš viso iš Rytų ir Pietryčių Lietuvos 1944–1947 m. išvyko per 169 tūkst. asmenų. Vien iš Vilniaus išvyko per 90 tūkst. asmenų. Priminsiu – Vilniuje 1939 m. gyveno 209 442 gyventojai, taigi prarasta beveik pusė gyventojų. Šie skaičiai rodo tik viena – dabartinė Rytų Lietuva 1944–1947 m. prarado ypač daug gyventojų. Beje, spėkite, kas vietoje išvykusių lenkų tautybės asmenų atvyko į šį regioną? Tame pačiame straipsnyje rasite atsakymą: 1946–1947 m. Lietuva sulaukė apie 123 tūkst. atvykėlių iš SSRS – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos.
Dar blogesnė situacija yra vadinamojoje Mažojoje Lietuvoje – buvusiame Klaipėdos krašte. Prisiminkime šio krašto istoriją. Iki krašto prisijungimo prie Lietuvos šis kraštas priklausė Prūsijai. Čia gyvavo prūsiška teisė, prūsiška architektūra, prūsiška tvarka, vyravo visai kitos tradicijos. Net ir prisijungus šį kraštą, 1925 m. surašymo duomenimis, 41,9 proc. gyventojų save įvardijo vokiečiais, 24,2 proc. – klaipėdiškiais, ir tik 26,6 proc. traktavo save Didžiosios Lietuvos gyventojais.
Taigi, net 66,1 proc. gyventojų savęs nelaikė Lietuvos gyventojais. Tačiau didžiausia šio krašto tragedija įvyko Antrojo pasaulinio karo metu. Didžioji dalis šio krašto gyventojų pasitraukė iš savo namų, buvo nužudyti ar išvaryti. Neoficialiai teigiama, kad Klaipėdoje ir Šilutėje po karo liko po 10 vietinių gyventojų. Ir tai dar ne visos šio krašto nelaimės. Štai savo straipsnyje „Klaipėdos krašto naujakuriai pokario metais: ką apie juos žinome?“
Daiva Masiliauskienė rašo, kad pirmieji į šį kraštą atsikėlę asmenys buvo partinių, sovietinių įstaigų vadovai, o taip pat asmenys, atvykę plėšti paliktų namų ir sodybų. Tuo tarpu tikrieji gyventojai, pasak Arthuro Hermanno, neteko ne tik viso savo turto, bet ir tapo visiškai beteisiais asmenims. Todėl vėliau prasidėjo antra vietinių gyventojų išvykimo į Vokietiją banga. Taip, kalbėkime atvirai: dabartiniame Klaipėdos krašte šiuo metu teliko gal keli procentai asmenų, kurie gyveno iki Antrojo pasaulinio karo bei kurie gali prisiminti tikras vietines tradicijas ir kultūrą.
Visoje šioje Klaipėdos krašto istorijoje dar didesnę painiavą įveda stalinistiniai ideologai, tokie kaip Povilas Pakarklis, kurie savo straipsniuose 1945 m. teigė, kad Rytų Prūsija (Klaipėdos kraštas – sudėtinė Rytų Prūsijos dalis) yra išimtinai lietuviškos žemės.
Šie faktai apie Vilnijos ir Klaipėdos krašto istoriją rodo, kad iš tiesų Etninės kultūros globos tarybos išvedžiojimai apie tai, kad Šalčininkai yra Dzūkija, o Klaipėdos kraštas yra Mažoji Lietuva, yra mažų mažiausiai abejotini, jei ne absurdiški. Ką galima nustatyti apie to krašto kultūrą, paveldą, tradicijas, kai didžioji, jei ne absoliuti dalis šių kraštų gyventojų yra dingę, o etnografinių žemių ribos sukurtos pagal tyrinėjimus, atliktus ne ieškant senųjų gyventojų, kurie žinotų šių kraštų kultūrą, bet [remiantis – red.] atvykėlių iš didžiosios tėvynės, persikėlėlių iš Žemaitijos ar Dzūkijos arba dar blogiau – plėšikėlių palikuonių žodžiais. Ir to neneigia patys etnografinių regionų ribų kūrėjai. Štai Žilvytis Šaknys teigia: „Išskirta ir Mažoji Lietuva, nors vietiniai gyventojai, kurių čia gyveno bent kelios protėvių kartos, gali būti skaičiuojami tiktai šimtais“. Tai yra, nepasivarginta nuvykti į Vokietiją, pakalbinti buvusių vietos gyventojų, o tiesiog nuspręsta vietos kultūrą ir istoriją kurti remiantis tik atsikėlėliais.
Ši pozicija labai patogi. Tada ypač lengva kalbėti, kad Vilnijoje niekada lenkai negyveno, ten gyveno tik nutautėję lietuviai. Kalbant apie Klaipėdos kraštą daroma dar didesnė žala – kuriama ir propaguojama surogatinė „lietuvninkų“ ar „šišioniškių“ kultūra. Šis elgesys ypač palengvina [tikslą – red.] slėpti nusikaltimus istorijai ir paveldui. Tai pateisina ir kapinių privatizavimą, ir naujų namų statybą ant kapinių, ir istorinių pastatų griovimą bei jų euroremontą. Tai padeda slėpti ir kitus žiaurius istorinius faktus, vienas iš jų – lageriai vokiečių tautybės asmenims.
Tad pabaigai reikia pasakyti:
Šalčininkai – ne Dzūkija, o Klaipėdos kraštas – ne Mažoji Lietuva; o Etninės kultūros globos tarybai būtina peržiūrėti savo nuostatas bei nesivadovauti neaiškiais šablonais ir standartais. Akivaizdu, Vilnijos ir Klaipėdos krašto kultūros ir istorijos aprašymai slepiasi Vokietijos ir Lenkijos archyvuose, todėl tik ten galime rasti tikrą šių kraštų istoriją.
Būtina kuo skubiau padaryti du darbus. Vienas iš jų – gruodžio 28 d. paskelbti Vilnijos krašto atminties diena. Būtent šią dieną galime laikyti oficialia Vilnijos lenkų repatriacijos diena. Antras – lapkričio mėnesį surengti konferenciją, skirtą Klaipėdos krašto gyventojų genocidui atminti. Šiais metais sukanka lygiai 80 metų, kai prasidėjo Klaipėdos krašto gyventojų genocidas, todėl šį faktą būtina paminėti ir išnagrinėti plačiau. Ši tema tapo ypač svarbi Rusijos agresijos Ukrainoje požiūriu.