Priimtas, bet dar neįsigaliojęs (įsigalios kitų metų sausio 1 d.) Kultūros politikos pagrindų įstatymas apibrėžia konceptualų Lietuvos kultūros politikos principų, sąvokų ir kultūros sektoriuje veikiančių subjektų sąveikos pagrindą. Kultūros srityje veikiančios institucijos, įstaigų tinklas, pagaliau kuriantys menininkai yra tiek įvairūs, saviti, kad jų veiklą reglamentuojantys atskiri teisės aktai tokio konceptualumo tiesiog negalėjo užtikrinti iš esmės, neatspindėjo bendrosios kultūros sampratos, kultūros politikos tikslų, jos formavimo ir įgyvendinimo principų, kultūros politiką formuojančių ir įgyvendinančių subjektų vaidmens, jų atsakomybių kultūros srityse bei tarpusavio bendradarbiavimo principų.
Dar iki svarstymo Seime procedūrų pradžios projektas sulaukė daug pasiūlymų ir iš visuomenės, ir iš valstybės pareigūnų. Iš tikrųjų suprantamas kiekvieno žmogaus, pareigūno ar kūrėjo noras įsiamžinti arba jo sritį įamžinti įstatyme, bet vis dėlto jis nėra vartotojiško pobūdžio, yra daugiau filosofinės sampratos, konceptualus įstatymas. Pritariu, kad įstatymai yra kuriami ir mūsų valia juos pakoreguoti, ir tikrai tai yra kūrybinis procesas, bet teisėkūra turi tam tikras ribas, į kurias mūsų kūrybinės galios arba norai turėtų orientuotis. Tas kūrybines pajėgas, viena vertus, riboja kiti įstatymai, teisėkūros kūrimo principai, kita vertus – ir pati kultūros prigimtis: ji yra visa, kas sukurta fiziniu ir protiniu visuomenės darbu, ją sudaro materialinės, dvasinės visuomenės vertybės ir ji apima proto ir sielos ugdymą.
Įstatymo kūrimo proceso metu buvo konceptualiai atsižvelgta į viziją „Lietuva 2050“, bet įstatymas tikrai nėra viena ir tas pat, nes vizija artikuliuoja mūsų užsibrėžtus tikslus ir siekius, o įstatymas įtvirtina konkrečius santykius bei tarpusavio ryšius. Kitais žodžiais, tas, kas vizijoje numatyta, yra atliepiama ir įstatyme. Ypač svarbus horizontalumo principas. Šio teisės akto neturėtume suprasti kasdieniškai, buitiškai, vien tik kaip taisyklių rinkinio. Vis dėlto, tas noras paversti arba, tiksliau, ne paversti, o įprasminti mūsų kultūrą kaip horizontalią, mūsų tautą rišančiąją medžiagą, čia yra svarbiausia. Jis yra skiriamas ne tik ir ne tiek kultūros sričiai, kiek ir visoms valstybės sąrangos dalims ir kitų ministerijų, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų bei kitų institucijų veiklos sritims, kad jos pagaliau suprastų savo ir padėtį, ir atsakomybę būtent plėtojant Lietuvos kultūros politiką, kuri ir yra tikroji Lietuvos politika, nes jeigu mes išbrauksime žodį „kultūros“, politikos gali nebelikti apskritai.
Girdėti visuomenės skeptiška nuostata dėl įstatymo pavadinime įrašyto žodžio „politika“. Bet tai yra mūsų valstybės sąrangos pagrindas, o valstybė be politikos apskritai neegzistuoja. Jeigu mes kalbame apie valstybę, tai politika yra tai, kaip tas valstybės mechanizmas veikia. Tai raktinis šio įstatymo žodis. Juk Sovietų Sąjungos, o paskui ir įpėdinės Rusijos, šių fašistinės ir komunistinės ideologijų irštvose veikiantys Vakarų civilizacijos ir žmoniškumo nekentėjai ilgus metus nuodijo mūsų protus ir įteigė mums, arba mūsų visuomenės daliai, įsitikinimą, kad reikia atsieti kultūros dvi dalis: čia jūs pasidžiaukite, pašokite, padainuokite, tai ir bus kultūra, o jau politika yra rimtų dėdžių reikalas. Nieko panašaus: kultūros politika yra mūsų tapatybės klausimas! Taip, įstatymų leidėjai, formuodami kultūros politiką, o tai reiškia, formuodami ir mūsų tapatybę, yra atsakingi, kaip ir vienodai atsakingi ir tie žmonės, kurie kultūroje veikia. Tai yra nacionalinio saugumo klausimas, kad mes būtume atsparūs šitų prakeiktų okupantų, kurie mus žudė, ujo, niekino, iki šiol skleidžiamai propagandai ir melu grįstoms sąmokslo teorijoms, kuriomis siekiama skaldyti mūsų visuomenę, taip mėginat sugriauti kultūrinį valstybės pagrindą, o tai reiškia, ir visą valstybę.
Deja, bet tenka konstatuoti, kad iki šios dienos dalis visuomenės dar tebejaučia tam bolševikiniam požiūriui nostalgiją. Netgi Tautos atstovybėje ir viešojoje politinėje erdvėje vis pasigirsta kol kas pavienių, bet vis garsėjančių šios teroristinės valstybės primetamos ideologijos garbintojų, demagogiškai teigiančių, kad neva istorijos perrašyti negalima, pamiršdami, arba sąmoningai nutylėdami, kad tie patys okupantai būtent tai ir darė ilgus dešimtmečius, šviesiausių mūsų tautos protų trėmimais ir žudymais bandę ištrinti ir istorinę atmintį. Tad mes neturime bijoti savo šešėlio ar neigti visko, kas buvo kuriama okupacijos metais, bet privalome suformuoti atsparumą būtent šitoms demagogų invazijoms, idant būtume atviri pasauliui, ir per kultūrą turime tvirtinti savo pilietinę tapatybę, atsisakydami homo sovieticus sindromo. Tai ir yra pagrindų pagrindas.
O visa tai pasiekti galėsime tik iki gelmių supratę ir širdin priėmę kultūros kaip valstybės sielos sąvoką. Todėl neatsitiktinai Kultūros politikos pagrindų įstatyme didžiulis dėmesys skiriamas švietimui kaip kultūros daliai nustatant, kad „valstybė plėtoja švietimą ir mokslą kaip svarbią Lietuvos nacionalinės kultūros dalį, švietimo įstaigos ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijos puoselėja ir aktualizuoja šalies kultūros tradicijas, formuoja vertybines ir pilietines nuostatas, sudaro sąlygas įgyti socialinių, kultūrinių ir kūrybinių kompetencijų ir jas ugdo, kultūra yra svarbi formaliojo ir neformaliojo švietimo dalis, kultūrinės edukacijos, skaitymo skatinimo, raštingumo ugdymo ir mokymosi visą gyvenimą pagrindas“.
Kitais žodžiais tariant, šioje geopolitinėje situacijoje ore tvyrant istorijos rato pasikartojimo pavojui, turime labai aiškiai suvokti, kad joks priešas nedrįs kelti savo kruvinai mėšlino kerzinio bato į žemę valstybės, kurios piliečiai, puoselėdami istorinę atmintį bei gerbdami savo protėvių ir senelių indėlį už jų paklotus mūsų valstybingumo pamatus, supranta ir suvokia savo tapatybę kaip kultūr0s išraišką. Kultūros kaip valstybės sielos visumą, į kurios taurinimą, kaip tos bitės, kiekvienas įnešame savo dalelę.
Tad Kultūros politikos pagrindų įstatymas yra apie mus, apie mūsų vienybę ir visus jungiantį mūsų turinį, kurio labui esame pasiruošę apginti savo valstybę Lietuvą.