Po Šaltojo karo prasidėjęs ir geresnės ateities viltis kėlęs santykinio saugumo bei gerovės laikotarpis baigiasi nauja geopolitine sumaištimi. Kaip ir prieš trisdešimt metų žlungant Maskvos imperijai ir pasaulinei komunizmo sistemai, taip ir dabar tokio pat masto sumaišties akivaizdoje Lietuvos padėtis darosi vis labiau neapibrėžta ir yra gaubiama nežinios dėl ateities. Netikrumas vis labiau skverbiasi į pačią tautos ir valstybės kasdienybės šerdį, keldamas augančio pavojaus Lietuvai nuojautas.
Tačiau šalies politiniuose ir akademiniuose sluoksniuose tvyro olimpinė ramybė. Ji virto mirtina tyla svarbiausiu Europos Sąjungai (ES) ir Lietuvai klausimu net vykstančių Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų kampanijų įkarštyje. Gyvenama, mąstoma ir kalbama taip, tarsi per pastaruosius penkerius metus nieko nebūtų įvykę ir pasikeitę. Tarsi Europoje nevyktų pirmasis tikras, didžiausias per septynis dešimtmečius naikinamasis karas Ukrainoje, nedidėtų visuotinė geopolitinė sumaištis ir nebyrėtų tarptautinė saugumo tvarka, Europos Sąjunga nestovėtų prie gilios krizės ir neišvengiamų lūžių bei pertvarkų slenksčio.
Ir toliau mąstoma ir kalbama apie visa tai nuvalkiotomis ir beviltiškai atitrūkusiomis nuo naujų realijų ideologinėmis klišėmis, nedrįstant ar nesugebant net aiškiai ir atvirai įvardyti ES ir Lietuvai iškilusių milžiniškų iššūkių ir pamatinių problemų. Beveik visose Europos šalyse vykstančių karštų ir gilių diskusijų šiais klausimais fone Lietuva atrodo kaip sustingusi intelektualinė pelkė ir politiškai neįgalus ES provincijos užkampis.
Pažįstamas vaizdas. Prieš tris dešimtmečius, kai byrančios SSRS centruose vyko audringos diskusijos dėl komunistinės imperijos būklės ir ateities perspektyvų, nomenklatūriniu draustiniu buvusioje LTSR vyravo toks pat sąstingis ir buvo niūriai šaipomasi, kad „pertvarka“ sustojo prie Baranovičių. Dabar gi nauja yra tik tai, kad galima pasakyti, jog nebe iš Rytų, bet iš Vakarų slenkantys Lietuvos link permainų vėjai, galintys peraugti į tikras audras, staiga sustojo ir liovėsi pūtę nebe Baltarusijoje, bet Lenkijoje, kažkur prie Balstogės ar Seinų.
Nacionalinis susivienijimas stoja į Europos Parlamento rinkimų startą pirmiausia siekdamas išjudinti sustingusios ir jau pradedančios pelkėti lietuviškosios intelektualinės ir politinės kūdros vandenis. Laikas pradėti iš esmės kalbėti apie Lietuvos ir visos ES būklę ir ateitį, kaip buvo įstengta padaryti, nors ir gerokai vėluojant, anuo lemiamu tautos ir valstybės istorijos momentu. Aptariamos ES problemos gresia ne tik Lietuvos, bet ir pačios Sąjungos išlikimui, o jos išsaugojimas nuo ideologinio fanatizmo ir centralizacijos sukeltos griūties yra vienas svarbiausių Lietuvos nacionalinių interesų.
Geopolitinio virsmo akivaizdoje Lietuva privalo kliautis pirmiausia savimi
Vykstant tokio masto geopolitiniams virsmams buvęs pasaulis ir jo tvarka visada subyra. Iš jo griuvėsių ar veikiau šukių anksčiau ar vėliau išnyra naujas pasaulis su kitokia tvarka. Vienos tautos tą padaro ne tik gyvos, bet neretai atsinaujinusios ir dar stipresnės. Kitos neišlaiko istorijos išbandymo ir visiems laikams nueina nuo arenos. Lietuva stovi tokio išbandymo akivaizdoje ir pirmiausia gali bei privalo kliautis tik pačia savimi. Tokiais atvejais ieškant ir tikintis pagalbos iš šalies būtų pragaištinga besąlygiškai pasitikėti vien tik sąjungininkais ir gynybos partneriais.
Būtina suprasti ir įsisąmoninti svarbiausią karo Ukrainoje pamoką. Galingi Lietuvos sąjungininkai nenori leisti pralaimėti ir santūriai bei vėluodami padeda Ukrainai. Bet dar labiau jie bijo ir siekia išvengti agresorės Rusijos pralaimėjimo. Net Ukrainos beatodairiško griovimo ir galimo didelės dalies jos žemių praradimo kaina. Stipri ir savarankiška nacionalinė ukrainiečių valstybė nereikalinga nei Rusijai, nei ją nuo subyrėjimo besistengiančioms žūtbūt išsaugoti Vakarų didvalstybėms. Atsargi ir kruopščiai dozuojama Vakarų parama Ukrainai tik dar kartą patvirtina ir primena, kad globalios geopolitinės konstantos nesikeičia.
Vidurio Europos valstybių, taip pat ir Lietuvos, priklausomybė ES ir NATO nepaneigia pamatinio fakto, kad šis regionas iš esmės išlieka pilkoji zona tarp Rytų ir Vakarų. Pavojus jo šalims vėl tapti Maskvos ir Vakarų sostinių derybų ir mainų objektu šiuo metu yra gerokai apmažėjęs, bet iš principo niekur neišnyko. Tai reiškia, kad Rusijai pasikėsinus į Lietuvą ne tik Vakarų politiniuose sluoksniuose, bet ir jų visuomenėse gali nuskambėti klausimas: „Mirti už Vilnių? Vardan ko?“
Europos Parlamento rinkimų svarba: išsaugoti laisvų tautų ir lygiateisių nacionalinių valstybių sąjungą
Būti pasiruošusiems bet kurią akimirką išgirsti tokį klausimą – ši nuostata privalo tapti Lietuvos saugumo ir gynybos strategijos kertiniu akmeniu. Įgyvendinti tokią strategiją Lietuva gali tik su viena absoliučiai būtina sąlyga – išlikdama politiškai suverenia valstybe.
Tačiau Lietuvos valstybę dar reikia apginti. Šiais metais išrinktas Europos Parlamentas pirmą kartą per savo egzistavimo laiką taps vieta, kur bus sprendžiamas Europos Sąjungos ir net viso Europos žemyno likimas. Ištisus dešimtmečius Europos Sąjungos plėtra buvo grindžiama siekiu išlaikyti galios pusiausvyrą tarp Briuselio valdymo institucijų ir Sąjungos valstybių narių nacionalinės valdžios. 2009 m. įsigaliojusi Lisabonos sutartis sukūrė prielaidas pažeisti šią pusiausvyrą – Briuselio valdžia pradėjo vis labiau uzurpuoti nacionalinių valstybių galias ir vienašališkai siaurinti net sutartimi joms suteiktas teises.
Tylus ir išoriškai beveik nepastebimas galios telkimas ES politinio elito ir Briuselio biurokratijos rankose dėsningai baigėsi mėginimu vienu ypu ir galutinai sugriauti laisvų tautų ir lygiateisių nacionalinių valstybių sąjungą. Apie tokią sąjungą, politiškai organizuotą Šveicarijos konfederacijos pavyzdžiu, svajojo ir ją planavo steigti Robertas Schumanas, Konradas Adenaueris ir Alcidė De Gasperis – pokario krikščionys demokratai ir didieji vieningos Europos idėjiniai vizionieriai bei politiniai architektai, teisėtai laikyti tikraisiais Europos Sąjungos tėvais kūrėjais.
Pavojus ES virsti griežtai centralizuota supervalstybe
Praėjusių metų lapkričio 22 d. Europos Parlamento priimta rezoliucija dėl ES sutarčių keitimo iš jų kurtos Sąjungos nepalieka akmens ant akmens. Siūlomais daugiau kaip 250 sutarčių pakeitimų užsimota atsisakyti vienbalsiškumo ES Taryboje principo 65 srityse ir perkelti valstybių narių kompetencijas į ES lygmenį, kitaip sakant – jas atimti. Taip pat norima smarkiai išplėsti pasidalijamas kompetencijas Briuselio naudai. Šitaip kėsinamasi į visas bent kiek svarbesnes ES veiklos sritis, kurioms išvardyti prireiktų kelių eilučių. Įgyvendinus sumanytus pakeitimus ligšiolinė šalių sąjunga virstų biurokratiniu monstru – griežtai centralizuota supervalstybe, kurioje dabartinės ES narės taptų politiškai beteisėmis iš Briuselio administruojamomis provincijomis.
Tai būtų Italijos komunisto trockisto Altiero Spinellio projektuotos „federacinės“ Europos pergalė prieš tikrųjų ES tėvų puoselėtą vieningos ir laisvos Europos viziją. ES federalizavimas yra dabartinių ES viršūnių skleidžiama didžiulė europiečių apgaulė. Sukurti tikros ir laisvos ES federacijos – Jungtinių Europos Valstijų – yra iš principo neįmanoma. Ryškų kultūrinį tapatumą ir savitumą, ilgaamžę istoriją ir senas valstybingumo tradicijas turinčios ES tautos ir šalys nėra tas pat, kas yra tos pačios tautos, pavyzdžiui, vokiečių gyvenamos federacinės žemės, kurioms nėra būtina politinio suverenumo lygmens savivalda.
Demokratinės savivaldos patirtį turinčios laisvos tautos visada brangino valstybinio suvereniteto laiduojamą teisę savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą ir pačioms spręsti savo likimą. Ir jos nenori, kad ši teisė būtų atimta. Būtent tuo ir nieku kitu galima paaiškinti visoje ES kylančią „tautų pavasario“ bangą ir it ant mielių augantį tautinių politinių jėgų populiarumą artėjančių rinkimų į EP išvakarėse.
Siekis iš pagrindų pakeisti ES valstybių demografinį ir kultūrinį veidą
Neomarksistinės Europos supervalstybės projektuotojai tai puikiai supranta. Jie stengiasi žūtbūt palaužti savo laisvę ir kultūrinį tapatumą siekiančių išsaugoti ES tautų pasipriešinimą. Tam pasitelkiamas vienintelis jų turimas ginklas – sąmoningai toleruojama ir net skatinama masinė nelegali imigracija į ES ir viso žemyno kolonizacija. Numatomas privalomas nesenkančio milijonų atvykėlių srauto nuolatinis perskirstymas po Sąjungos šalis.
Dešimtys ir, kaip tikimasi, net šimtai milijonų atvykėlių iš skurdžių ir kultūriškai visiškai svetimų trečiojo pasaulio šalių turi užgožti senuosius Europos gyventojus ir laiduoti trokštamą „multikultūrinę“ naujųjų europiečių liaudies įvairovę. Tikimasi, kad už ES viršūnių vykdomą „atvirų sienų“ politiką ir suteikiamą sotesnį gyvenimą atvykėliai atsidėkos absoliučiu lojalumu Europos supervalstybės kūrėjams ir taps tvirta Briuselio valdžios atrama kolonizuotose europiečių tautų žemėse.
Pastangos iš pagrindų ir neatpažįstamai pakeisti ES šalių demografinį ir kultūrinį veidą dangstomos poreikiais pasirūpinti trūkstama darbo jėga. Siekiant bet kuria kaina sugriauti tautas ir valstybes ES nutylimi ne tik politiniai vykstančios masinės imigracijos ir kolonizacijos tikslai. Slepiami realiai į darbo rinką įsitraukiančių atvykėlių skaičiai. Nutylimos imigracijos sukurtos ekonominės ir socialinės piktžaizdės. Ignoruojama net tai, kad imigrantų išlaikymo našta užgriuvo paprastus ES šalių piliečius ir darosi nepakeliama.
ES „federalizavimas“ ir nacionalinių valstybių panaikinimas yra tiesiausias Europos kelias į neišvengiamą pražūtį. Išnykus suverenioms valstybėms ir ypač įtvirtinus centralizuotą migrantų perskirstymą pagal privalomas kvotas, „posteuropos“ kūrimas tik spartėtų ir neišvengiamai virstų lavinine griūtimi.
Praradusios paskutinius suvereniteto likučius buvusios ES valstybės taptų politiškai bejėgėmis „multikultūrinėmis“ Briuselio provincijomis ir neturėtų jokių svertų valdyti savo likimą. Ypač sunki būtų Lietuvos kaip palyginti nedidelės pasienio šalies geopolitinė ir saugumo padėtis. Kadaise buvusi Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų kraštu, Lietuva taptų Europos supervalstybės periferine provincija – Šiaurės Rytų kraštu.
Rimtų geopolitinių krizių atvejais ir iškilus didelio karinio konflikto grėsmei atiduoti agresoriaus malonei ir leisti jam be triukšmo užgrobti suverenią valstybę yra kur kas sunkiau, negu paaukoti imperinio darinio periferinę teritoriją ilgalaikės taikos ar kitų kilnių tikslų labui.
Štai kodėl taip svarbu Europos Parlamente apginti ir išsaugoti Lietuvos valstybę. Kovos už ją šūkis gali būti tik toks: Lietuviai be valstybės – Lietuva be ateities. O pirmiausia būtina jau šios rinkiminės kampanijos metu aiškiai suformuluoti ir kelti svarbiausią, iš tiesų egzistencinį, klausimą, kuo gali ir privalo būti mūsų šalis: išlikti suverenia Europos Sąjungos valstybe ar tapti jos Šiaurės Rytų pasienio kraštu? Turime padaryti viską, kad išliktume suverenia valstybe Europos Valstybių sąjungoje ir reformomis išsaugotume pačią Sąjungą.
***
Vytautas Radžvilas yra profesorius, vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.