Vytenis Tomkus. Apie regionus, TS-LKD ir raudonąsias linijas

Dažnai viešojoje erdvėje skamba vertinimai, kad Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) yra miestų partija, ypač atsižvelgiant į 2023 metų savivaldos rinkimų rezultatus, kuriuose geriau sekėsi Vilniuje, tačiau ne taip gerai regioninėse savivaldybėse. Prezidento rinkimuose taip pat geresni rezultatai TS-LKD iškeltos kandidatės pasiekti miestuose, ypač sostinėje. Todėl neretai oponentai bei politologai TS-LKD vadina „miestų partija“, oponentai kalba, kaip viskas yra blogai ir žada didesnį dėmesį regionams, o politologai kalba apie partijos rinkėjų lubas. Iki 2023 metų rinkimų geresnes pozicijas ir daugiau merų partija turėjo regionuose, tačiau ką rodo pastarųjų metų darbai?

Ar regionuose jau „pasaulio pabaiga“?

Dalis savivaldybių, socialdemokratų lyderiai kalba apie griūvančius tiltus, mokytojų nerandančias mokyklas, blogus kelius, per mažą dėmesį regionams ir kaip prie konservatorių viskas blogai. Galima pripažinti, kad problemų tikrai yra, tačiau blogi keliai, specialistų trūkumas ir jų viliojimas įvairiomis finansinėmis bei materialinėmis priemonėmis yra ilgametės problemos, kurių nepavyko išspręsti nė vienai Vyriausybei. Tačiau kaip situacija keitėsi šios Vyriausybės ir Seimo kadencijos metu?

1) Galima pastebėti, jog šios Vyriausybės kadencijos metu, dirbant kartu su Prezidentu, Seimu ir Lietuvos savivaldybių asociacija, buvo priimti svarbūs savivaldai reikalingi sprendimai: padidintos savivaldybių skolinimosi galimybės, įtvirtinti tiesioginiai merų rinkimai, sustiprintos opozicijos teisės, išplėstos vidaus sandorių sudarymo galimybės, o savivaldybių biudžetai nuo 2020 iki 2024 metų augo rekordiniu tempu – nuo 1,78 iki 3,13 milijardų eurų, t. y. daugiau kaip 75 procentais! Spartų biudžeto pajamų augimą pajautė kiekviena savivaldybė, pavyzdžiui, Kaišiadorių rajono savivaldybės biudžeto pajamos išaugo nuo 19,8 iki 33,3 mln. eurų ir tai suteikė galimybių daugiau lėšų skirti ne tiktai kelių, gatvių ir kitos infrastruktūros remontui, bet ir atlyginimų kultūros darbuotojams didinimui, socialinių paslaugų gerinimui ar didesnio kiekio švietimo pagalbos specialistų priėmimui.

2) Panašiu tempu didėjo ir valstybės dotacijos, t. y. atlyginimai mokytojams, darželių auklėtojams, ugniagesiams ir kitiems valstybės išlaikomiems tarnautojams. Minimalios mėnesinės algos padidinimas nuo 607 iki 924 eurų, vidutinės senatvės pensijos augimas nuo 376 iki 605 eurų, medikų ar mokytojų atlyginimų augimas apie 70 proc. bei kitos priemonės taip pat davė daug naudos regionams, kuriems tapo lengviau išlaikyti bei pritraukti specialistus, jaunas šeimas ar investuotojus. Darbo santykių lankstumas, nuotolinio darbo galimybės taip pat padidino regionų patrauklumą, nes atvėrė galimybes derinti gyvenimo regione malonumus su didžiųjų miestų atlyginimais.

3) Duomenys rodo, jog šios Vyriausybės kadencijoje pagalba kaimo bendruomenėms, kaimo verslams ir 50 proc. išaugusi parama jauniesiems ūkininkams leido atsikvėpti ir kaimui. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2023 metais kaimo gyventojų skaičius paaugo 14,4 tūkstančio ir sudarė 908,3 tūkstančio asmenų.

Nors apie tai garsiai nekalbama, tačiau faktai ir skaičiai rodo, jog šios Vyriausybės sprendimai buvo naudingi ne tiktai pensininkams, dirbantiesiems, vienišiems asmenims, bet ir regionams. Tačiau regionai turi būti girdimi ir tinkamai atstovaujami, o siekiant spręsti socialines bei demografines problemas, reikia nuolatinio valdžios dėmesio ir kompleksinių sprendimų.

Ko reikėtų regionams?

Manau, kad, pirmiausia, bendradarbiavimas tarp panašiai regionų problemas suprantančių institucijų – Prezidento, Vyriausybės ir Seimo – turėtų būti glaudesnis. Taip pat reikėtų ir partijų susitarimo dėl tolimesnės politikos regionų atžvilgiu bei savivaldos savarankiškumo stiprinimo.

Praėjus ketveriems metams po memorandumo dėl savivaldybių savarankiškumo stiprinimo pasirašymo bei kartu įveikus nelengvus iššūkius tame kelyje, ateina laikas šio memorandumo peržiūrai ir atnaujinimui.

Manau, kad dirbdamos kartu su Lietuvos savivaldybių asociacija, partijos galėtų imtis lyderystės ir šioje srityje, kaip tai darė TS-LKD sudarydama partijų susitarimus dėl gynybos ar švietimo šioje kadencijoje. Reikėtų įvertinti atskiros ministerijos steigimo galimybę, įtvirtinti tikruosius regioninės politikos tikslus, realizuoti Europos Sąjungos fondų planavimo principą „iš apačios į viršų“, mažinti perteklinius biurokratinius reikalavimus ir labiau įtraukti savivaldybes į valstybinių projektų planavimą.

Taip pat užtikrinti savivaldybėms savarankiškas pajamas, perduoti teisę (kartu su finansavimu) disponuoti valstybine žeme ne tiktai miestų, bet ir kaimų teritorijose, kas jau pradedama svarstyti. Kartu su Lietuvos savivaldybių asociacija kiekvienais metais galėtų būti vertinami susitarimo įgyvendinimo rezultatai. Be to, keletą metų kalbama apie aiškios strategijos ir susitarimo žemės ūkio srityje poreikį, matomos tam tikros iniciatyvos. Teigiamus pokyčius žemės ūkio srityje matome jau dabar, tačiau aiški žemės ūkio strategija, kaimų gyvybingumo stiprinimas prisidėtų ir prie regionų stiprinimo.

Ar sugebėsime susitarti?

Lietuvoje kylant radikalioms partijoms su antisemitizmo ir šalies apginamumo mažinimo prieskoniais, stebint nerimą keliančius radikalių partijų pasiekimus kitose šalyse, matomos diskusijos apie tai, ar tradicinės, sisteminės partijos galėtų susitelkti dėl svarbiausių valstybės apginamumo ir auginimo klausimų, nes tai dabar svarbiausia.

Todėl ar gali būti brėžiamos „raudonosios linijos“, kai kalbame apie valstybės krypties išlaikymą, nepaisant kairės-dešinės skirčių? „Raudonųjų linijų“ nebuvo bendradarbiaujant partijoms dėl Lietuvos strateginio intereso – narystės Europos Sąjungoje ir NATO, raudonųjų linijų nebuvo siekiant atsilaikyti prieš oligarchinį šantažą, kuomet 2006 metais TS-LKD rėmė Gedimino Kirkilo ir socialdemokratų Vyriausybę, taip pat prisimename ir 2010 metus, kuomet Ramūno Karbauskio valstiečiai liaudininkai rėmė su pasaulio ekonominės krizės pasekmėmis kovojančią Andriaus Kubiliaus Vyriausybę.

Racionalus protas bei valstybės interesų gynimas turi nugalėti ir dabar, kuomet sprendžiami didžiausi nuo Antrojo pasaulinio karo saugumo iššūkiai Europoje. Įvairūs pavyzdžiai savivaldybėse taip pat patvirtina, kad TS-LKD gali dirbti koalicijoje netgi su didžiausiais konkurentais bei priešininkais gyventojų labui. Pavyzdžiui, Kaišiadorių rajono savivaldybėje po 2015 metų rinkimų buvo suformuota konservatorių, socialdemokratų, darbiečių ir valstiečio koalicija siekiant išvesti rajoną iš buvusio sąstingio bei išvaduoti iš oligarchinių įtakų.

Nepaisant ideologinių skirtumų, sklandus bendradarbiavimas rajono ir gyventojų naudai vyko ir su tuometiniais Seimo nariais – socialdemokratu Broniumi Bradausku ar valstiete Laimute Matkevičiene. Po 2019 metų rinkimų buvo sudaryta nauja dauguma, kurioje buvo TS-LKD, didžiausių tuometinių konkurentų valstiečių atstovai, būsimi Regionų partijos nariai ir vėliau prisijungę Žaliųjų partijos atstovai. Tik dėl bendro komandinio darbo buvo atlikti svarbiausi darbai, tarp jų laimėta teisė 2024-aisiais Kaišiadorims tapti Lietuvos kultūros sostine.

Nematau priežasčių, kodėl pasibaigus rinkimams įvairių partijų (taip pat ir konkuruojančių) atstovai negalėtų dirbti kartu bendro gėrio labui.