Vadovaujuosi pedagoginiame darbe šiomis taisyklėmis: pastebėti vaiką, pamatyti, paskatinti, pagirti, padėti, tuomet ir rezultatai vaikų bus puikūs. Labai svarbu mylėti vaikus, įdomiai, originaliai, kūrybiškai, perduoti žinias. Labai kreipiu dėmesį į vaikų kūrybiškumą, juk jie visi yra unikalūs ir gabūs – kiekvienas vis kitoje srityje.
O ypač džiaugiesi, kai pribėga vaikai ir pasako – „tu žinai, aš tave labai labai myliu“, „noriu tokių pamokų daugiau“. Vadinasi, darai išvadą, jog tu tinkamoje vietoje ir darbą atlieki gerai.
Supratau, kad mano emocijos, gera nuotaika, pozityvus nusiteikimas į vaikus priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo žmonių, kurie mane supa, o ypač nuo vadovų.
Ateinu ir išeinu iš darbo su šypsena, tarsi gausiai atsigėrusi saulės spindulių ir spinduliuoju iš vidaus. Dėkoju nuostabiems vadovams, kurie įkvepia, priima tavo įvairias iniciatyvas, skatina judėti į priekį.
Tu tiki tuo, ką darai, atsiskleidi įvairiapusiškai. Per trumpą laiką šiame kolektyve norisi „kalnus nuversi“, nes viskas, ką tu darai, yra palaikoma, džiaugiamasi rezultatais.
Tačiau, deja, negaliu pasidžiaugti ta vieta, kurioje ilgą laiką dirbau ir nejaučiau tikro džiaugsmo. Vadovai tarsi palaikė, kolektyvo nariai taip pat tarsi buvo stipri viena komanda. Tačiau įvykus nesusipratimams su tėveliais, nors daug tėvelių palaikė ir džiaugėsi gerais rezultatais, visi tarsi atšalo, ir aš jaučiausi tarsi viena kovos lauke, nejaučiau pasitenkinimo tuo, ką darau, mėgstamas darbas virto kančia, noras dirbti „nuriedėjo“ į apačią. O pradirbusi buvau daugybę metų, džiaugiausi kūrybinėje srityje – buvo daug laimėjimų drauge su vaikais, buvom pasiekę puikių rezultatų mokslo atžvilgiu ir mieste, ir šalies mastu. Aš norėjau gražaus, nuoširdaus pabendravimo su kai kuriais tėveliais ir vadovais, kurie skatintų, įkvėptų darbams, ko nebuvo.
Taigi kai kuriose švietimo įstaigose yra tik išorinis fasadas, estetinis vaizdas patalpų viduje, o ar viskas taip gerai bendravimo atžvilgiu su darbuotojais? Jeigu kažką padarai daugiau, atlieki iš širdies, matai žvilgsnius, netveriančius pykčiu, nepasitenkinimu. „Geri draugai“ tau sako, „kam tau to reikia, geriau tyliai dirbk ir tylėk“. Bet jeigu tu kupinas įvairių idėjų, kurias nori perduoti vaikams? Vaikų ypatingi talentai atsiskleidžia, kai pats pedagogas rodo iniciatyvą.
Mūsų vaikams reikia kažko daugiau nei vien tik formalaus mokymosi, dalyvavimo olimpiadose – o kur asmeninės vaiko savybės, jo gebėjimai? Jie užgniaužti, nors turi būti puoselėjami. Vaikai taip pat į mokyklą turi eiti su noru ir džiaugsmu, kad kažką naujo sužinos, išmoks, ugdysis kūrybiškai, originaliai – norėtųsi, kad būtų kuo daugiau projektų, įvairių renginių, labdaringų veiklų, kur įsitrauktų ne tik vaikai, bet ir tėveliai, visa bendruomenė. Puikios emocijos, vaikų gera savijauta skatins juos ir gerai mokytis, siekti gerų rezultatų ir akademinių žinių atžvilgiu.
Tuomet tu išeini iš tokio kolektyvo ir padarai teisingą sprendimą, tik gailiesi, kodėl taip ilgai sėdėjai šioje vietoje.
Mieli skaitytojai, siūlyčiau perskaityti Spenserio Džonsono „Kas paėmė mano sūrį?“ Pasakojimas – vaikiškas, žaismingas, tačiau labai prasmingas. Savęs paklauskime, ar man gerai čia, kur aš dirbu, gal reikia kažką keisti, nes tu nesijauti laimingu. Mes savo gyvenime dažnai darome tai, kas kitiems patogu, bet savęs nematome. Atlikime tai, kas prasminga.
Bėkite iš tokio kolektyvo, kur nejaučiate pasitenkinimo tuo, ką atliekate, nėra palaikymo tavo geriems darbams, yra tik smukdymas arba stovėjimas vietoje. Būtinai surasite vietą ten, kur džiaugsitės savo darbu, vaikai bus laimingi, spinduliuosite šviesą ir ją skleisite kitiems.
Net vienas žymiausių visų laikų filosofų – Sokratas – kalbėjo: „Jei nustosite kalbėti melagingais žodžiais, imsite gyventi taip, kaip liepia sąžinė, galite išsaugoti savo kilnumą net ypatingos grėsmės akivaizdoje, išliksite drąsūs ir ištikimi savo aukščiausiems idealams, jausitės saugesni ir stipresni, galite atrasti gilių prasmių gyvenime.“( „12 gyvenimo taisyklių“ J.B. Peterson) Šie žodžiai tinka ir šių laikų žmogui.
Visuomet, kokios situacijos bebūtų gyvenime, turime kilti į kalną, o mūsų aplinka turi nuolat gerėti. Turime pasitelkti savo gerąsias savybes, atrasti savo šviesą ir ją skleisti kitiems, nesvarbu, kokio amžiaus mes bebūtume.
„Atkaklus darbas yra ir meno, ir gyvenimo dėsnis“. ( O. De. Balzakas)
Norite išsakyti savo nuomonę ar papasakoti istoriją? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt