Dvigulės lovos – santuokos žudikės?

JAV rašytoja ir filosofė A. Rand romane „Šaltinis“ nukalė taiklų terminą „dėvėti gyvenimai”. Tai gyvenimai žmonių, kurie gyvena tik gromuliuodami ir atrajodami tai, ką sukūrė kiti, nepajėgdami nieko naujo sukurti, nepajėgdami sumąstyti jokios savarankiškos minties, kokią nors idėją nuvesti iki jos loginės pabaigos. Būtent šitiems žmonėms svarbiausia, kad viskas būtų kaip pas žmones , t.y., jiems svarbiausia gyventi kaip visi. Pagrindinis tokio gyvenimo atributas santuokoje ir yra dvigulė lova. Joje miega ne du individai, o du dėvėti gyvenimai. Nors tiksliau būtų sakyti, kad dvigulėje santuokinėje lovoje miegama trise: du dėvėti gyvenimai ir visuomenės nuomonė.

Kadangi lova susijusi su asmeniškiausiais dalykais, natūralu, kad vieša kalba apie lovos reikalus visada sukelia emocingas reakcijas. Ko kišasi į mano lovos reikalus? – paprastai stebisi susireikšminęs dėvėto gyvenimo žmogelis, nesuprasdamas, kad iš tiesų niekam jo lovos reikalai neįdomūs, jie tėra tik tema, kad išblaškytų kitų nuobodulį, panašiai kaip oras, arba simbolis to, ką lovos įpročiai pažymi, šiuo atveju, tradiciją ir žmogaus kaip individo mirtį. Kita vertus, dalijimasis lova atskleidžia apie jos naudotojus daug daugiau nei kad dėvėto gyvenimo žmonės gali įsivaizduoti.

Dėvėtus gyvenimus gyvenančių žmonių norus formuoja „kaip visi“ imperatyvas, ir jo dažniausias argumentas yra istorija, kurią aprėpia vieno žmogaus žvilgsnis. Tokie žmonės neturi abstraktaus mąstymo dovanos, todėl jiems pažįstama ir suprantama tik tai, ką galima pačiupinėti. Dėl to dėvėto gyvenimo žmogui atrodo, kad jei dvigulėj lovoj miegojo jo tėvai, jo seneliai ir proseneliai – toliau gi atmintis nesiekia, vadinasi, taip buvo per amžių amžius, vadinasi, tai privaloma, nes kitaip bus ne kaip pas žmones.