Jungiamoji grandis
Kraštovaizdžio dizaineriai dažnai tvirtina, kad apie takus galvojame mažiausiai – projektuojame poilsio zoną ar gėlynus, bet pamirštame tai, kas visas sodo erdves susieja į visumą. Ignoruojant takus sodo dizainas tampa nerišlus, nes nėra nei jį sujungiančios struktūros, nei minties. Takų funkcija ir praktiška, ir dekoratyvi: jie ne tik nuveda ten, kur reikia, bet jų stilius, forma, medžiagos bei spalvos kuria nuotaiką ir lemia, kokia ji bus: tikslingai griežta ar laisva, padedanti atsipalaiduoti.
Madingiausia tendencija: lyg brastos akmenys
Jei takas – ryškiausias sklypo elementas, jo danga galėtų būti vientisa, kad atkreiptų dėmesį ir išsiskirtų tarp želdynų, kurtų stabilumo ir patikimumo nuotaiką. Tačiau kai jis yra (o taip dažniausiai ir būna) tik viena kraštovaizdžio mozaikos sudėtinių dalių, jis dekoratyviau ir jaukiau atrodo sukomponuotas iš fragmentų. Tad nieko keista, kad dabar kaip tik tokie, brastą imituojantys (o angliškai vadinami „stepping stones“) takai yra ant bangos. Juos tiesiant paprastai naudojami arba masyvūs akmenys, arba didelių gabaritų plytelės, arba betono plokštės, arba netgi skersai supjauti rąstai, tarp kurių palikti didesni ar mažesni, taisyklingi ar chaotiški tarpai.
Vienas smagiausių dalykų – tokiam takui nereikia vienodo dydžio ar suderintos formos akmenų, užtektų parinkti tinkamą spalvą ir faktūrą. Svarbu tik viena – nutaikyti atstumus, kad būtų patogu ramiai vaikštinėti.
Žinoma, norint išlaikyti geometrinį planavimą net ir brastos principu komponuojami akmenys gali būti vienodo dydžio – tarkim, taisyklingi stačiakampiai, pabrėžiantys sodo dizaino simetriją ir griežtą tvarką. Tokios plokštės originaliai atrodytų sudėliotos šachmatine tvarka – čia svarbu sukurti spalvų kontrastą su žole, kad tai iš tiesų primintų žaidimo lentą.
Aplink brastos akmenis galima berti žievę, mulčią, skiedras, žvirgždą, akmenukus: skirtingų faktūrų derinys atrodo gyvai ir smagiai. O jei sode norisi daugiau žalumos, tarpuose gali augti žolė, jos supami akmenys atrodo labai natūraliai, bet svarbu, kad jie būtų pakankamai dideli ir augalų neužgožti.
Tiesiai ar aplink?
Tiesūs takai. Tiesios linijos yra praktiškos, skirtos greitai, efektyviai pasiekti kiekvieną sodo kertelę. Jos dera šiuolaikiškame sode, kur augalai susodinti geometrine tvarka, o kraštovaizdžio dizainas lakoniškas. Jie padalina sodo erdvę į stačiakampius segmentus, tik takų forma turi būti nepriekaištingai tiksli, atitinkanti sodo proporcijas. Galutinį tikslą, į kurį jie veda, paprastai galima jau iš tolo matyti, o iš abiejų tako pusių pasodinti augalai dar labiau paryškina judėjimo kryptį ta linkme. Todėl tako gale atsiverianti erdvė turėtų iš karto atkreipti dėmesį – tai gali būti išskirtinis augalas, suolelis ar vandens telkinukas.
Formų ir linijų griežtumas netikėtai žaviai dera su natūraliomis gamtinėmis medžiagomis. Todėl tako kraštai galėtų būti sušvelninami juos pridengiančiais augalais. Žvyro skalda taip pat atrodo natūraliai, o įvairiais raštais sudėliotos plytos išsklaido preciziškos tvarkos įspūdį, jei kelių spalvų ornamentas yra banguojantis.
Vingiuoti takai. Jie yra plastiški, todėl suteikia natūralumo, maksimaliai priartina sodą prie gamtos. Suapvalinti kampai jaukesni: lenktos linijos sukuria ramesnę nuotaiką, veikia atpalaiduojamai. Galutinis tikslas nebūtinai yra matomas, tad norisi eiti pirmyn – juk smalsu, kas yra už posūkio, paslėpta nuo mūsų akių. Todėl ši takų forma tinkamiausia, kai sodas suskirstytas į zonas ir norisi ne iš karto atskleisti kraštovaizdžio intrigą. Kita vertus, vingiuotas plytų takas puikiai įrėmina ar padalina ir didelę veją.
Kaip išryškinti formą
Jei takas grįstas tamsaus atspalvio akmenimis, jų spalva ir išraiškinga faktūra sukuria efektingą kontrastą su gražiai nupjauta žole – toks sprendimas geriausiai tinka sodui, kuriame daug vietos skirta vejai. Takas jau pats atkreipia dėmesį, todėl kaimynystė su ryškiaspalvėmis gėlėmis ar kitais dekoratyviais elementais gali būti ne visai sėkminga.
Takas iš šviesaus akmens gražiau atrodo tarp gėlynų, neutralus atspalvis mažiau traukia žvilgsnį ir netrukdo grožėtis spalvingais žiedais. Jei šie nėra ryškūs, tarpus tarp akmenų galima užberti kontrastingos spalvos žvyru.
Sudėtingais ornamentais sudėliotos trinkelės prilygsta puošniai mozaikai, jos tampa savarankišku dekoro elementu, todėl kitas kraštovaizdžio dizaino detales reikia komponuoti labai apgalvotai ir atsargiai.
Formą efektingai paryškina kraštuose pasodinti augalai arba borteliai, tikslingai įrėminantys taką ir suteikiantys jam apibrėžtumo.
Nereikėtų pamiršti apšvietimo ir jo kuriamo efekto – nakties scenarijus visai kitoks nei dienos.
Svarbu!
Brastą imituojančiu principu sudėlioti akmenys takui suteikia išskirtinio sodo akcento statusą, išsklaido monotonijos įspūdį (juk aplink – tik veja), o rusvas jų koloritas ne tik kontrastingai išryškėja vejos fone, bet ir atkartoja namo apdailos medžiagų spalvą. Taip įgyvendintas labai svarbus kraštovaizdžio dizaino principas – tako danga turi būti derinama prie pastatų architektūros stiliaus.
Glotnios, taisyklingos formos akmens plokštės ir vienos pasižymi unikaliais atspalviais, o tarpus tarp jų užpildžius šviesesnės spalvos akmenėliais kontrastas dar įspūdingesnis.
Žvyras, akmenukai, žvirgždas atrodo jaukiai ir natūraliai – jie smulkūs, „paklusnūs“, tad nenustelbia gėlynų, kai šie yra aplinkos puošmena.
Originali idėja
Eglutės raštas interjere dabar itin populiarus – tad kodėl šios madingos tendencijos nenusižiūrėjus ir kuriant eksterjerą? Taip klojant plytas tarp jų verta palikti tarpus, į juos įpilti derlingos žemės ir pasodinti žolinių augalų – sodri žalia spalva dar labiau išryškins ornamentą.
Derinant kelių atspalvių trinkeles galima sudėlioti sudėtingus raštus, kurie, prikausomai nuo geometrinės tvarkos, sukuria optinį efektą. Tiesa, tai pateisinama tik tada, kai sklypas erdvus.
Net ir iš stačiakampių betono plokščių nesudėtinga suprojektuoti plastiškai vingiuojantį taką – tokios linijos nuteikia poilsiui ir romantikai, o tam skirta tolimiausiame sodo kampe įrengta pavėsinė.
Praktiškas patarimas
Kuo užpildyti tarpus tarp brastą imituojančių akmens plokščių? Vienas būdų – sukurti iliuziją, tarsi tako akmenys čia guli per amžius, apsupti gėlynų, žolių ar samanų, kurios pabrėžia akmenų formą ir koloritą.
Tako linija tikslingai suvaldo dvi atskiras – gėlyno ir vejos erdves, aiškiai suskaido sodą į skirtingas zonas.
Takas atrodo itin natūraliai ir susilieja su aplinka, kai jo kraštus dengia išsikeroję želdynai.
Jei šalia namo nutiestas takas atkartoja jo spalvų paletę, tai sustiprina harmonijos ir jaukumo įspūdį. Tačiau medžiagos nebūtinai turi būti tokios pačios – jų įvairovė suteikia aplinkai dinamiškumo.
Dangos atspalvių ir faktūrų įvairovė nenusileidžia gėlynų spalvingumui – taip kuriamas žaismingas ir originalus peizažas.