Kodėl?
Melas, kaip ir alkoholis, sušvelnina realybę kažkuriam laikui. Juk alkoholis taip pat yra melas, kuris suteikia nerūpestingumo ir nuima naštą, su kuria negalime susitvarkyti. Bet, kaip sako, melo kojos trumpos, taip ir alkoholio poveikis trumpas, o po visko seka liūdnos pasekmės. Tačiau nepaisant to mes vis tiek renkamės melą kaip prieskonį, kad būtų lengviau priimti tikrovę į save, nes kitaip priimti ją yra nedrąsu, skausminga, nekomfortiška.
Melas kasdienybėje
Nesenai teko klausyti Elono Musko kalbą, kurioje jis pasakė: „Viena iš didžiausių klaidų, kurias žmonės dažniausiai daro, ir aš taip pat esu kaltas dėl to, yra „wishful thinking“. Čia kai jūs norite, kad kažkas būtų tiesa net jei tai nėra tiesa. Jūs neigiate tikrą tiesą mainais dėl to, ko norite kas būtų tiesa. Tai labai sunkiai išvengiami spąstai.“ Ir dėl šios priežasties mes norime matyti netikrą tiesą santykiuose, santykyje su žmonėmis, pirkimuose, savo gyvenime, savo vizijose, valdžioje, noruose, sprendimuose, poelgiuose, karjeroje, versle, Instagram'e, Facebook'e, Tik Tok'e....Tarsi užsidedame rožinius akinius, nusiperkame cukraus vatos ir einame per gyvenimą užkandžiaudami, stengdamiesi nematyti to, ko nenorime matyti. Kaip Katy Perry dainoje „Chained to the rhythm“, kur ji dainuoja: „Ar mes išprotėjome, jei gyvename savo gyvenimus per linzes?“. Ir vis dėl to žmogaus psichika veikiausiai negali apsieiti be kažkokio melo. Psichologijoje tam net yra psichologinės gynybos terminas.
Psichologinė gynyba
Mūsų psichika susikuria tam tikrus mąstymo neuroninius kelius, kad išvengtme skausmingų emocinių patirčių. Tai yra psichikos reguliavimo būdai, apsaugantys žmogų nuo vidinių konfliktų, nerimo, skausmo, kaltės, tačiau jie iškreipia tikrovės supratimą. Psichologinių gynybų yra visas sąrašas: neigimas, išstūmimas, racionalizacija, perkėlimas, regresas ir dešimtys kitų. Neigimas – tai gynyba, kai tiesiog neigiame akivaizdų faktą. Išstūmimas – tai tarsi užmiršimas. Racionalizacija – tai jausmų atsisakymas ir bandymas viską pagrįsti racionaliai. Perkėlimas – tai savo patirties jausmų perkėlimas į kitą žmogų, laiką, daiktą, įvykį. Regreso atvejis, kai, tarkime, suaugęs žmogus guodžiasi savo vaikystės žaisliukui ir taip pergyvena emocinį skausmą.
Kaip susiformuoja polinkis meluoti sau?
Tai prasideda nuo pat gimimo. Maži kūdikiai, negalėdami išlaikyti kažkokio baisaus vaizdo, tiesiog nusuka akis į šoną. Tai kažkas panašaus į neigimą. Augdami ir vis plačiau pažindami pasaulį ir gyvenimo sąlygas bei galimybes, mes vis daugiau galime susigyventi su realybe. Žinoma, nemažai jos yra saugoma po psichologinių gynybų melu. Ir, manau, galimybė meluoti sau mažiau yra geriau išvystoma, kai per gyvenimą vaikystėje veda kvalifikuotas gidas. Gidas, kuris leidžia mažomis dozėmis pajausti, išjausti, pasipratinti, suvirškinti, rasti adaptyvius būdus išgyventi tikrovę. Emociškai apleisti ir menkai prižiūrėti vaikai statosi didžiausias ir tvirčiausias psichologines tvirtoves. Jų gyvenimas apribotas stora gynybos siena. Todėl jie mažiau lankstūs, gali mažiau pakelti skausmo. Sunkiau prisileidžia skausmą ir pažeidžiamumo jausmą.
Vaikai, kurie patyrė skausmo ir kaip kompensaciją patyrė malonumo, drąsiau sau leidžia nusiimti rožinius akinius. Kokius įgūdžius suformuoja ir susiformuojame nuo mažų dienų, tokius gebėjimus atsinešame ir į suaugusiųjų gyvenimą. Kuo silpnesni rožiniai akiniai, tuo brandesni esame. Kuo brandesni esame, tuo labiau tausojame savo kūnus. Kuo labiau tausojame savo kūnus, tuo patiriame įvairiapusiškesnį gyvenimą. Kuo gyvenimas įvairiapusiškesnis, tuo labiau mėgaujamės jo kokybe.
Taigi, melas saldus, bet jis kaip nuodas nuodija ilgai ir iš lėto.