Italai žino, kaip „pakelti į viršų“: tiramisu, „vienuolės papukų“ ir kitų nuodėmingų saldumynų paskirtis

Ne veltui saldumynai Italijoje vadinami „peccati di gola“ („gomurio nuodėmės“). Kodėl? Ar Biblija draudžia valgyti saldžiai, ar laižyti šokoladą yra šėtono išmislas? Gal tai, kas saldu, sukelia erotikos geismą? O gal visai kitokia priežastis, kad visi skanėstai, nuo kurių apsąla širdis, turi kažką bendra su gundymu?

Žinoma, juk tai, kas saldu, verčia apsilaižyti, alpti iš malonumo, atsiduoti palaimai. Tai, kas saldu, sukelia priklausomybę. O priklausomybė geisti – tai nuodėmė.

Bet ne visada ir ne visur.

Būtent todėl man patinka italų filosofiškas, o ne paraidžiui požiūris į saldumynus. Ne tik į saldumynus, bet ir į Biblijos mokymą. Yra nuodėmė, yra jos geismas, yra geismo šaknys ir istorija. Bet galiausiai, yra ne pasmerkimas, o nuodėmės išpažinimas. Ir... jos atleidimas.

Istorija teigia, kad garsiausi Italijos saldumynai gimė ne pas močiutę virtuvėje, o vienuolynuose. Maldos namuose. Virtuvėje vienuolės, dar dažniau vyrai vienuoliai, juos kūrė pasitelkdami ne tik plačiausią fantaziją, bet didžiausią geismą – valgyti skaniai. Juk kitokiais malonumais savo gyvenimo neturėjo galimybės paįvairinti.

Nuodėmę vienuoliai vėliau išpirkdavo. Išpažintimi, malda, nusižeminimu.