Gėdos jausmą puikiai pažįstame visi. Ši emocija paprastai siejama su moraliniais išgyvenimais, tačiau ji gali sukelti ir ryškų fizinį diskomfortą. Literatūroje gėdos jausmas yra siejamas su pasišlykštėjimo sensacija, pavyzdžiui, kai užuodžiame stiprų, nemalonų kvapą. Dėl šios priežasties, anglų kalbos terminas „bad meat“ („bloga mėsa“) dar yra vartojamas kalbant apie žmones, kurie referentiškai laiko save niekam tikusiais.
Įprastomis aplinkybėmis gėdos jausmas, kaip ir visos kitos emocijos, yra adekvati reakcija į tam tikras aplinkybes. Esant tinkamai reakcijai, žmogus geba kritiškai žvelgti į išgyvenimą bei pasimokyti iš patirties. Tačiau kalbant apie toksišką gėdos jausmą, svarbu pabrėžti, kad šiam išgyvenimui dažnai trūksta situacinio pagrindo. Žmogus gali išgyventi padidintą baimės, gręsiančios nesėkmės jausmą, net patirti fizinę kūno reakciją, nors nėra susiformavusių jokių išorinių aplinkybių, šiems išgyvenimams pagrįsti.
Toksiškasis gėdos jausmas taip pat siejamas su socialinio nerimu. Tai būklė, kuomet žmogus jaučia pastiprintą nerimo lygį, būdamas didelėje žmonių grupėje, turėdamas užmegzti ryšius su kitais asmenimis, o ypač sunkiais atvejais – net vengti bet kokio socialinio kontakto su nepažįstamaisiais. Žmogui taip pat sunku ryžtis išbandyti naujoves, imtis veiksmų, reikalingų esminiams gyvenimo žingsniams atlikti. Tai dažnai vyksta dėl apsunkusio vidinio dialogo, kuriame figūruoja nesėkmės scenarijai, žmogui paprasčiausiai sunku patikėti, kad jo jėgų ar kompetencijos pakanka sėkmei pasiekti. Nuolatinė, neigiama vidinė būsena, taip pat siejama ir su depresijos vystymusi. O psichologinei būsenai keisti naudojamos priemonės, tokios kaip be recepto gaunami medikamentai ar alkoholio vartojimas, kelia priklausomybės riziką.
Iškreiptas, arba toksiškasis gėdos jausmas, siejamas su ankstyvąja patirtimi, kaip ir daugelis mūsų asmenybės bruožų, tam tikro požiūrio į save formavimasis stipriai remiasi į sąveiką su aplinka, bei jos dalyviais: tėvais, seneliais, mokytojais ir kitais, artimos aplinkos žmonėmis. Būtent per šias patirtis formuojasi ankstyvasis vaiko identitetas, lengvai įtakojamas įvairiausių veiksnių, bet bene stipriausią reikšmę turi saugumo ir baimės pusiausvyra. Šie du veiksniai svarbūs, nes būtent jie nulemia vaiko požiūrį į supantį pasaulį ir save, pavyzdžiui: vaikas, išgyvenantis nuolatinį pažeminimą ar nuvertinimą, yra labiau linkęs nepasitikėti savo jėgomis, jis jaučiasi priklausomas nuo kitų, todėl baimės jausmas, šiuo atveju, gerokai nusvertų saugumo pojūtį. Šiame kontekste gėdos jausmas yra pirmoji, impulsyvi, reakcija į neigiamą patirtį. Tėvams labai svarbu prisiminti, kad vaikas, iki tam tikro amžiaus, negali suvokti sarkazmo ar perkeltinės prasmės, todėl suaugusiųjų šmaikštavimai, vaikams gali būti nesuprantami, gluminantys ar net žeminantys.
Jauname amžiuje, nuolatos juntamas pažeminimas, palaipsniui perauga į tam tikras charakterio savybes. Be abejonės, jos koreliuoja su įgimtaisiais bruožais, todėl egzistuoja daugybė skirtingo elgesio variacijų, atsižvelgiant į asmenybės tipą. Svarbu pabrėžti, kad toksišką gėdos jausmą išgyventi gali tiek intravertiška tiek ekstravertiška charakteristika pasižymintys asmenys. Šie išgyvenimai pasireiškia dažnai sąmoningai nesuvokiamais būdais, tai tampa gilumine asmens dalimi, sukeliančia atitinkamas reakcijas į situacijas, kuriose kiti žmonės paprastai nepatiria tokio stipraus emocinio ir net fiziologinio išgyvenimo.
Per ilgą laiką, žmogus išmoksta tikėtis tam tikrų pasekmių. Gėdos ar nesėkmės jausmas tampa asmens patologijos dalimi – įprastu reiškiniu, susiduriant su įvairiomis, kad ir kasdienėmis, gyvenimo situacijomis. Tuo tarpu pasiekimai ir asmeninės pergalės gali tapti nuvertinamos, kyla mintys, kad sėkmė buvo tik atsitiktinė arba pasitaikiusi per klaidą. Intravertiško būdo žmonės, patiriantys šiuos išgyvenimus, paprastai vengia konfrontacijų, ne tik su žmonėmis, bet ir su iššūkiais, galinčiais turėti lemtingos įtakos jų gyvenimams. Tuo tarpu ekstravertiški žmonės, iš pirmo žvilgsnio, gali sėkmingiau maskuoti su žema saviverte susijusius išgyvenimus. Tačiau tokios savybės nėra neįžvelgiamos: toksiškos gėdos kamuojami ekstravertai paprastai pasižymi agresyvesnėmis, gynybinėmis reakcijomis, kuriomis siekiama apsaugoti gana trapų identitetą. Tokie savisaugos mechanizmai gali būti ryškiai matomi paauglystės laikotarpyje, ypač mokyklos aplinkoje, kurioje pilna dirgiklių, sudarančių palankias sąlygas įvairioms provokacijosms įvykti.
Deja, tačiau iš šios vidinės būsenos retai „išaugama“, todėl net ir suaugęs asmuo, priimantis sprendimus, ar sąveikaudamas su aplinka, gyvena stipriai įtakojamas vaikystėje susiformavusių vidinių savybių. Vėlyvesniame amžiuje, keisti vidines nuostatas yra kiek sunkiau dėl to, kad tam tikra prasme reikia perrašyti žmogaus vidinę programą, diktuojančią nuostatas ir įsitikinimus apie patį save. Kovojant su toksiniu gėdos jausmu, yra svarbu išmokti pamilti save. Žmonės, patiriantys intensyvią gėdą, dažnai nevalingai girdi tokias mintis apie save kaip: „aš nemylimas“; „aš nieko nevertas“; „aš niekam tikęs“; „neturėčiau būti gimęs“; „aš nevykėlis“ ir t.t. Todėl specialistai, siūlantys pagalbą, pataria stengtis kontroliuoti neigiamą vidinį dialogą: kai tik jaučiate, kad tuojau žersite sau didelę saują kritikos, sustokite, būkite sau atlaidesni, labiau užjaučiantys.
Svarbu išmokti atpažinti, kada kylantis gėdos jausmas yra niekuo nepagrįstas. Ne veltui yra teigiama, kad pasaulis yra toks, kokį mes jį suvokiame. Ši patarlė puikiai tinka apibūdinti požiūriui ir į patį save: vidumi esame tie, kuo patys save laikome, todėl pozityvaus savojo „aš“ puoselėjimas gali būti pirmasis žingsnis, atsikratant įkyraus gėdos jausmo.