Tai ištrauka iš medicinos mokslų daktarės Annos Lembke knygos „Dopamino tauta. Pusiausvyros paieška piktnaudžiavimo amžiuje“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Liūtai ne avys“.
Dopaminas
Pagrindinės smegenų funkcinės ląstelės yra vadinamos neuronais. Jie sąveikauja per jungtis – sinapses ir neurosiuntiklius siųsdami elektrinius signalus.
Neurosiuntikliai tarsi beisbolo žaidėjai. Kamuoliuko metikas yra priešsinapsinis neuronas. O gaudytojas – posinapsinis neuronas. Tarp metiko ir gaudytojo esanti erdvė yra sinapsinis plyšys. Kai tik metikas meta kamuoliuką gaudytojui, neurosiuntikliai tarp skirtingų neuronų nutiesia tiltą: tai cheminiai siuntikliai, reguliuojantys smegenų elektrinius signalus.
Turime daug svarbių neurosiuntiklių, bet pakalbėkime apie dopaminą.
Dopaminą, kaip žmogaus smegenyse esantį neurosiuntiklį, 1957 m. atrado du pavieniui dirbantys mokslininkai: Lunde, Švedijoje, dirbęs Arvidas Carlssonas su komanda ir netoli Londono įsikūrusi Kathleena Montagu. A. Carlssonui vėliau buvo skirta Fiziologijos ir medicinos Nobelio premija.
Dopaminas nėra vienintelis neurosiuntiklis, atsakingas už su atpildu susijusios informacijos apdorojimą, bet daugelis neurologijos srities mokslininkų sutinka, kad jis yra vienas iš svarbiausių. Dopaminas gali būti svarbesnis motyvuojant siekti atlygio, o ne mėgaujantis atlygiu. Norėti yra daug svarbiau nei skonėtis. Genetiškai modifikuota pelė, kurios smegenyse neišsiskiria dopaminas, neieškos maisto ir mirs badu, net jei maisto bus padėta čia pat, priešais nosį. Bet maisto įdėjus tiesiai į nasrus, sukramtys, nuris ir galbūt net mėgausis.