Kalbant apie priklausomybes, pirmiausia reiktų įsisamoninti, kas tai yra. Pagal apibrėžimą, priklausomybė yra psichikos sutrikimas, liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą neribotą kiekį kartų, siekiant pasitenkinimo jausmo, nepaisant numatomų ar akivaizdžių neigiamų padarinių pačiam individui ar jo aplinkai. Supraskime teisingai, priklausomybė nėra valios klausimas, tai yra liga. Tokiam visuomenės kontekste žmonės, turintys priklausomybių, yra linkę save nurašinėti. Net jeigu ir aiškiai matomi ligos požymiai, dažnas iki paskutiniųjų atmetinėja prisipažinimą, jog serga, bijodamas visuomenės pasmerkimo dėl valios stokos.
Priklausomybių yra daug, jos gali būti fizinės ir psichologinės, bet pirmiausia išgirdus šį žodį kyla asociacija su alkoholiu, narkotikais ir lošimais. Tai labiausiai mums žinomos ir atpažįstamos priklausomybės. Tokios priklausomybės kaip internetas, seksas, darbas kol kas tik tyrinėjamos, jos nėra įvardijamos oficialiai, tačiau negalime teigti, kad jų nėra.
Kaip atpažinti priklausomybes? Jas reikėtų įtarti, kai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, lošimų arba kitų nuolat besikartojančių veiksmų asmuo patiria neigiamų padarinių sveikatai, santykiams su kitais žmonėmis, socialinei padėčiai. Jei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas dar nesukėlė priklausomybės, tačiau pakenkė sveikatai, ši būsena įvardijama kaip žalingas vartojimas. Dažnai asmenys nepajėgia patys įvertinti savo priklausomybės laipsnio ir grėsmės gerovei, todėl svarbu, kad šeimos nariai ir aplinka tinkamai reaguotų, paskatintų ieškoti išeities.
Kaip padėti žmogui, turinčiam priklausomybių, ir su kokiais sunkumais susiduria šios srities specialistai, kalbėjausi su priklausomybių konsultante, Priklausomybių ligų specialistų asociacijos nare Jolanta Laukyte-Gurine ir Tarptautinės Psichoanalitinės asociacijos (IPA) bei Vilniaus psichoanalitikų draugijos nariu, psichoanalitiku Jevgenijum Šarovu.