Senti neprivaloma: kaip, nepriklausomai nuo finansinės situacijos ar amžiaus, galite suaktyvinti savo ilgaamžiškumo genus

Kasryt atsibudęs, savo elektroninio pašto dėžutėje randu laiškų nuo žmonių iš viso pasaulio. Laiškų srauto intensyvumas svyruoja, tačiau visada sulaukiu staigaus potvynio, kai mano komanda ar kurie nors mūsų kolegos paskelbia naujus tyrimų rezultatus. „Kokius vaistus turėčiau gerti?“ – klausia žmonės. „Ar galite pasakyti, ką reikia padaryti norint tapti bandymų su žmonėmis dalyviu?“ – teiraujasi jie. „Ar galite prailginti mano dukros žiurkėno gyvenimo trukmę?“ Taip, aš rimtai.

„Delfi Plius“ pateikia ištrauką iš David A. Sinclair knygos „Gyvenimo trukmė. Kodėl senstame ir kodėl tai neprivaloma“. Knygą išleido leidykla „Kitos knygos“. Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas.

Kai kurie laiškai daug liūdnesni už kitus. Neseniai sulaukiau laiško iš vyro, kuris siūlėsi paaukoti lėšų mano laboratorijai. Tai būtų daręs savo motinos, mirusios po daugelį metų ją varginusių kančių dėl senėjimo sukeltų ligų, atminimui. „Jaučiuosi privaląs prisidėti, nors ir menkai, kad kitiems žmonėms netektų šitaip kentėti“, – rašė jis.

Kitą dieną parašė moteris, kurios tėvui diagnozavo Alzheimerio ligą, – klausė, ar yra koks nors būdas įtraukti jį į studiją kaip tiriamąjį. „Padarysiu bet ką, nuvešiu jį į bet kurį pasaulio kampelį, išleisiu paskutinius centus, – maldavo. – Jis vienintelis man likęs šeimos narys, ir mintis apie tai, kas jo netrukus laukia, man nepakeliama.“