Septynios dienos Mikniškėse. Dangiškoji duona iš lietuviškų miltų

Už lango – saulėtas, bet vėsokas rytas. O Mikniškių prosforų kepykloje – prikūrenta ir jaukiai kvepia tešla. Patalpa primena mažutėlaitį butuką ilgame vieno aukšto ūkiniame pastate. Viename kambaryje – įprasta virtuvė , o kitame – visa specialios liturginės duonos kepimui skirta įranga.

Prosfora – svarbus Liturgijos elementas. Tai duona, kuri iš pradžių naudojama Proskomidijoje gyviesiems ir mirusiesiems paminėti, o vėliau – Eucharistijos sakramentui (stačiatikiai priima Komuniją kaip duoną ir vyną, kurie simbolizuoja Kristaus kūną ir kraują). Ne veltui pagrindinė prosfora iš penkių, būtinų Liturgijai atlikti, vadinama Avinėliu. Faktiškai verčiant iš graikų kalbos prosfora reiškia tai, kas aukojama, auką. Pirmosios prosforos buvo paprasta duona, bet ilgainiui, patogumo dėlei, jas imta kepti Bažnyčioje.

Liturginės prosforos yra daug didesnės už tas, kurios parduodamos prie žvakių ar dalijamos po mišių šventovėje. Kadangi prosforų gaminimo procesas reikalauja daug darbo, Galina įvairiomis dienomis kepa skirtingas prosforas.

Raugą Galina ruošia iš vakaro. O ryte jau užminkoma tešla. Iš pirmo žvilgsnio, jos sudėtis labai paprasta: miltai, vanduo, mielės ir druska. Bet iš tiesų viskas sudėtingiau.