Tai ištrauka iš medicinos mokslų daktarės Annos Lembke knygos „Dopamino tauta. Pusiausvyros paieška piktnaudžiavimo amžiuje“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Liūtai ne avys“.
Tik jau buvau pasimokusi, kad savo nuojauta pasikliauti negaliu. Kai kuriems pacientams tikėjausi galėsianti padėti, bet tai nepasiteisino, o laikytieji beviltiškais sugebėjo neįtikėtinai atsigauti. Todėl dabar, susitikdama su naujais pacientais, bandau tą vidinį abejojantį balselį nutildyti ir primenu sau, kad kiekvienas žmogus gali pasveikti.
– Papasakokite, kodėl nusprendėte pas mane ateiti, – paprašiau.
Deivido problemos prasidėjo mokantis koledže, o tiksliau – tą dieną, kai kreipėsi į studentų psichikos sveikatos centrą. Tada jis buvo dvidešimtmetis antrakursis, studijavo šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje įsikūrusiame koledže, – ieškojo pagalbos dėl nerimo ir prastų pažymių.
Jo nerimas sustiprėdavo, kai tekdavo bendrauti su nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis. Veidą užliedavo raudonis, krūtinę ir nugarą išpildavo prakaitas, o mintys visai pakrikdavo. Jis vengdavo tų paskaitų, per kurias tekdavo kalbėti prieš auditoriją. Dukart atsiprašė nuo privalomojo kalbėjimo ir komunikacijos seminaro, o vėliau pakluso reikalavimui ir bendruomeniniame koledže lankė atitinkamą kursą.
– Ko jūs bijojote? – paklausiau.
– Bijojau susikirsti. Bijojau pasirodyti nežinantis. Ir bijojau prašyti pagalbos.
Po keturiasdešimt penkias minutes trukusios konsultacijos ir testo raštu, kurį užpildė greičiau nei per penkias minutes, jam buvo diagnozuotas dėmesio trūkumo sutrikimas (DTS) ir generalizuotas nerimo sutrikimas (GNS). Testą atlikęs psichologas rekomendavo kreiptis į psichiatrą, kad šis išrašytų nerimą slopinančių vaistų ir, kaip sakė Deividas, „psichotropinių vaistų nuo DTS“. Niekas nepasiūlė psichoterapijos seansų ar kitų su vaistais nesusijusių elgseną koreguoti padedančių priemonių.