Štai kaip iš tiesų suformuoti naują įprotį: dopaminas čia būtinas

Vienas nesuderinamas skirtumas tarp jūsų ir kompiuterio yra tas, kad jūsų kantrybė išseks greičiau nei puslaidininkis silicis. Manoji irgi. Programinė įranga niekada nepavargs tą pačią užduotį vykdydama tiek kartų, kiek bus nurodyta. Kompiuterį gali sustabdyti tik nutrūkęs maitinimas. Jam kartojimas iš esmės tolygus nieko neveikimui. Bet jums ne. Jūs pavargstate darydamas tą patį. Esate smalsus. Trokštate įvairovės ir įkvėpimo. Tikitės, kad gyvenimas pasiūlys šį tą daugiau nei vien neišvengiamybę.

Tai ištrauka iš Wendy Wood knygos „Geri įpročiai, blogi įpročiai. Išliekančių teigiamų pokyčių įgyvendinimo mokslas“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Liūtai ne avys“. Vertėjai Ieva Gydrienė ir Audrius Ramuckis.

Tas „šis tas daugiau“ ir yra trys elementai, kuriais turėtumėte pasinaudoti formuodamas įprotį. Aplinkybės palengvins kelionę, kartojimas užves variklį, tačiau jei už pastangas negausite net menkiausio atlygio, įprotis nepasireikš savaime. 

Atlygis yra suprantamas elementas. Nuo pat pirmosios dienos žinome: mes ką nors padarome, ko šiaip nedarytume, kad ką nors už tai gautume. Jei tai suteikia pakankamą malonumą, nusprendžiama, kad stengtis buvo verta. Tačiau, kaip ir kiti įpročio formavimosi aspektai, iš pažiūros paprasti dalykai iš tiesų gana sudėtingi.
⃰
Kad atlygis skatintų įpročio formavimąsi, jis