Taksisto užrašai. Kaip aš vaikystėje poemą Leninui rašiau, arba Kodėl nustėro mama

Vėliau, kai viskas buvo ištaškyta, išdraskyta, sugriauta, suniokota, žmonės ir patys pradėjo mirti. Ne šimtais, ne tūkstančiais, o milijonais, ir ne iš laimės mirdavo, o iš bado. Nes paprasčiausiai nebeliko maisto, nebeliko ką valgyti. Jis, tas valgis, neauga parduotuvėse, pirmiau reikia pasodinti sėklą, kad iš to grūdo išaugtų varpa. Bet kad ir tos sėklos buvo atimtos ir parduotos į užsienį, kad galėtų pademonstruoti užsieniečiams, pasigirti, kiek daug jų išauginama, kai žmonės prievarta suvaryti į kolchozus darbuojasi, dainas komunistines dainuodami. O kiti mačiau rašo, kad Leninas buvo grybas.

Kas gi čia per bolševikas,

Ant šarvuočio mūsų lipa?

Jo kepurė su saga,

Kilstelta aukštyn ranka.

„R“ ištarti jis nemoka,

Gal atpažinai šį žmogą?

Kas atsakymą atspės,

Tas ilgam į cypę sės.

Pradinių klasių mokytoja pravedė klasės auklėjamąją, taip jos seniau vadindavosi, valandėlę. Tiksliai nepasakysiu, kelintokas tada buvau, pirmokas, antrokas ar trečiokas, bet rašyti tikrai jau mokėjau. Nes, tų minčių įkvėptas, kurios buvo išsakytos mokytojos, grįžęs į namus didžiajam socialistinės revoliucijos vadui, TSRS įkūrėjui Leninui, sukūriau eilėraštį. Tai buvo pirmos mano gyvenime užrašytos eilės ir, kaip man atrodė, be galo pavykusios. O tada grįžo iš darbo mama ir aš jas jai perskaičiau, tikėdamasis, aišku, pagyrimo, o gal net saldainio už tai, čiulpinuko kokio, nes šokolado tuo metu dar nebuvo tekę matyti ir ragauti. Pirmą kartą jo paragavau būdamas penktokas. Puikiai ir dabar atsimenu jo pasakišką skonį ir pavadinimą – „Alionka“.

Bet, jau beskaitydamas tas savo sukurptas eiles, pastebėjau, kad kažkas čia ne taip, mamos veidas pradėjo niauktis, išraiška darėsi tokia, kad net baugu.