Mamos ir dėdės Kazio, taip pat ir kitų, jau išėjusių, kurie bus paminėti šiame rašinyje, atminimui.
2021 m. sausis 14 d. 3 val nakties. Mintis, kad visgi reikia apie tai parašyti, išverčia mane iš lovos. Štai ir užrašiau pirmą sakinį, o dabar mėginsiu sudėlioti tą minčių chaosą, kuris pastaruoju metu neduoda man ramybės.
Skaičių daug ir aš dar ilgai mąstau, kaip čia juos geriau surašyti rašinyje, kad būtų mažiau painiavos, o tikslumas gautųsi kuo didesnis. Bandant galvoti iš vieno galo, gaunasi vienaip, iš kito, kitaip. Besikankinant, nors tokia čia ir kančia, bet vis tiek, topteli mintis, juk aš pažįstu skaičių specialistą, ne matematiką, ne, o menininką: muzikantą, dailininką, rašytoją, poetą, režisierių, izoteriką Stanislovą Žebrauską, reikės gal kreiptis į jį. Turbūt neatrastume mažeikiškio, kuris nebūtų apie jį girdėjęs. Žinojau ir aš, kad toks yra. Kartą važiuojant iš gimtinės, aplankius mamą Laukuvoje, pamačiau ties Seda stovintį žmogų, kuris kėlė ranką. Sustojau. Paprašė, kad pavežčiau iki Mažeikių, tai sutikau. Nors užsimaukšlinęs žieminę kepurę, užsiauginęs barzdą, pasirodė lyg ir pažįstamas. „Ar tik ne Žebrauskas būsite?“, paklausiau. „Tas pats, tas pats“, patenkintas, kad atpažinau, atsakė. Nepatenkinti tokiais atvejais būna tik nusikaltėliai ir aferistai. O jei žmogus sąžiningas, na tai ko čia slapstytis?
Bevažiuojant paprašė, kad pasakyčiau savo gimimo datą ir ją užsirašęs, palinkęs prie popierių ėmė kažką ten skaičiuoti. Na, o kelionės pabaigoje sako, „dabar pasakysiu, ką aš išskaičiavau“. Ir kai papasakojo, aš likau išsižiojęs iš nuostabos. Na tikrai, daug kas atitiko teisybę, papasakojo taip, lyg mes būtume pažįstami nuo vaikystės, o ne pirmą kartą akis į akį susitikę.
Pagūglinęs, pirmu taikymu užsiraunu ant straipsnio, kad eksperimentai patvirtino, jog žmonės gali matyti ateitį. Jame pasakojama, kad Kornelio universitete (JAV) 8 metus vykdyti eksperimentai atskleidė, kad žmonės iš tikrųjų gali nuspėti ateitį, tačiau toks „psi“ fenomenas ir toliau lieka nepaaiškintas.
Ankstesnis mano netikėjimas ir šypseną sukeliantis orakulystės paminėjimas, abejonę šiek tiek sumažino. Taigi, pagalvojau, lai jisai pasikankina prie tų skaičių, gal ką nors čia išskaičiuos. Bet norės atlygio? Norėti nedraudžiama. Rašinys apie Lietuvos laisvę, o dėl jos, gali juk ir pasiaukoti, nusišypsau pats sau.
Mano susirūpinimą veide pakeitė šypsena, o su ja ir mintis, kad gal sudėlioti viską dabar seksis lengviau.
2012 metais mirė mama. Daug ko aš dabar jos norėčiau paklausti, ko net nepagalvodavau paklausti gyvai esant, oi daug. Juk daug kam taip būna, kad kol dalykai nedomina, tai ir neklausinėjam, kai pradeda dominti ir norėtume sužinoti, nebėra kieno paklausti.
Iš dalyvavusių laidotuvėse, nepažinau tik vieno žmogaus.
Gedulingų pietų metu, būtent tas nepažintasis atsistojo ir pats pirmas padėkojęs, atsisveikino, nes turįs išeiti, kad nepavėluotų į autobusą.
Vėliau kitų giminaičių pasiteiravau, kas tasai žmogus su lazdele buvo. Pasirodo, tai mamos pusbrolis Kazys Dargis. Jei būčiau žinojęs, kad čia jisai, tai būčiau pasistengęs prie jo atsisėsti ir paklausinėti mane dominančių dalykų. O vėliau palydėjęs ir iki autobuso, kad dar daugiau galėčiau išsiteirauti ir susitarti, kada mes galime susitikti rimtesniam pokalbiui, nes aš tiek daug norėčiau apie tai sužinoti, taip sakant, iš pirmų lūpų.
Na nieko, juk nemirė dar, pakalbėsim... Laikas slinko, o aš, įvairių reikalų vejamas, vis atidėliojau tą susitikimą. Nors, kaip čia tiksliau išsireiškus, iki jo dar buvo gana toli, nežinojau nei telefono numerio, nei adreso, kur gyvena. Žinojau tik, kad Klaipėdoje.
Yra manančių, kad viskas atsitinka būtent tada, kai ir turi atsitikti, nei anksčiau, nei vėliau. Na, nežinau, nežinau, kaip ten yra iš tikrųjų, bet man kažkodėl viskas atsitinka per vėlai.
------------
2020 metais, kai buvau kalbinamas Delfi TV, po manęs kalbėjo rašytoja Renata Šerelytė apie neseniai išleistą savo romaną apie partizanus, apie lietuvių priešinimąsį okupantui. Kaip nekeista, užleisdamas jai vietą, turėjau prasilenkti su ja. Nors jinai buvo su sugipsuota ranka, aš jos visai nepastebėjau, gal stresas taip paveikė, visgi tiesioginis eteris, nežinau. Kai po kiek laiko parašiau Renatai, kad straipsniukas gal išeitų iš mano turimos informacijos apie mano giminaičių tremtinių gyvenimą, o gal net romanas, jinai atsakė trumpai: „ Rašykite apie panašius dalykus. Reikia.“
Nuoroda į laidą čia. Mane kalbina nuo 19 min., R. Šerelytę nuo 34 min.
----------
2020 metų pavasarį ėmiau giminaičių klausinėti, ieškoti, kaip man susirasti dėdę Kazį. Ir susiradau, bet, deja, jau mirusį. Pasirodo, kad anapilin iškeliavo 2019 metais.
Va taip va, sužinok, išklausinėk dabar, kad jau taip nori... Dar sužinojau, kad palaidotas Laukuvoje, o jo kapas, pasirodo, besąs greta mano tėvų kapo. Pagalvojau, jisai gi turėjo šeimą, tai turėtų būti ir jo vaikų. O gal būtų galima kažkaip juos atrasti? Išsiaiškinau, kad geriausiai apie tai turėtų žinoti pusseserė Stefa, nes paprašyta Kazio dukros, prižiūri jų kapą. Pavyko sužinoti dukros telefono numerį. Siūlo galas mano rankoje, nebegalima paleisti, nebegalima.
Mama Kazimiera Dargytė gimė 1926-04-02 ir 2012-07-18 mirė.
Mamos pusbrolis Kazys Dargis gimė 1929-01-03 ir 2019-04-29 mirė.
Namai, kur augo mano mama ir Kazys, buvo Stirbiškės kaime šalia vienas kito, visai netoli Žemaičių plento. Tik ant autobusų stotelės kažkodėl būdavo parašyta „Vėlaičiai“, o ne „Stirbiškė“. Mano senelis Jonas Dargis augino tris dukteris, Kastikę, Kazikę ir Zosikę, o jo brolis Kazimieras Dargis keturis sūnus – Kazį, Antaną, Alfonsą ir Stasį. Buvo dar ir dukrelė Elenytė, bet 7 metukų nesulaukusi, pasimirė nuo laringito. Mama nemažai yra pasakojusi, kaip jie jaunystėje gyveno ir kaip gerai vieni su kitais sutarė.
Fotografijoje, pirmame plane, mano senelis Jonas, o už jo stovinti maža mergytė – mano mama.
Taip buvo lemta, kad šeimų galvos anksti pasimirė. Senelis Jonas Dargis, susirgęs skrandžio vėžiu, paliko šį pasaulį 1935 metais 46 metų būdamas, o jo brolis Kazimieras, kaimo seniūnas, 1943 metai, nelaimingo atsitikimo metu susižeidęs lentpjūvėje, vėliau nuo sepsio mirė.
Mama Rietave 1940-06-16
Šiems jaunuoliams dabar turėtų būti maždaug po 95 metus, gal atpažinsit kas save ar savo tėvelius? Mama puse galvos užsislėpusi už mokytojos. Fotografuota 1940-06-16, kai jie baigė 6-ą skyrių. Visi ramūs, daugelis su šypsenomis, nes nežino, kokie baisumai jų laukia, juk prieš dieną įvykdyta Lietuvos okupacija ir aneksija.
O didžiosios bėdos prasidėjo parvežus Lietuvon „Stalino saulę“. Kadangi ūkis buvo nemažas, o šeimos galva pasimirė, visus darbus apdirbti pasidarė keblu, teko samdytis padėjėją berną. Tuos ūkininkus, kurie turėjo samdinių, atvykę pliksubiniai iš rytų, jau laikė buožėmis, darbo liaudies priešais, išnaudotojais. O su jais juk komunizmo nepastatysi. Kur tokius dėti? Išnaudoti jų jėgą kiek įmanoma ir sunaikinti. Taip visa darbščioji, sumanioji tautos dalis buvo sodinama į gyvulinius vagonus ir, tu duk, tu duk, dardenama už tūkstančių kilometrų, rytų kryptimi, ten kur amžinas įšalas, ten kur meškos gyvena. Kiek teko girdėti, tas faktas, kad mamos šeimoje buvo likusios vienos moterys ir padėjo išsisukti nuo Sibiro gamtos grožybių apžiūros.
Nuotraukoje teta Ieva Dargienė su savo keturiais sūnumis, Kazys – mamai iš kairės.
Visiškai kitokia situacija buvo kaimyniniame giminaičių ūkyje. Vyriškų rankų net keturios poros. Nors jos dar smulkutės, nedideli tie vyrai, bet visgi vyrai.
Vyriausiajam sūnui Kaziui artinosi pilnametystė ir reikėjo apsispręsti – eiti nekenčiamo priešo armijon tarnauti ar pasirinkti kitą kelią. Dabar, mums čia šiltai sėdint, sunku visą tiesą suprasti, kodėl vieni pasielgė taip, o kiti kitaip. Kazys 1950 metais nusprendė pasitraukti į mišką. Partizanai jau anksčiau kartais užsukdavo į jų sodybą maisto, ir, nors Ieva Dargienė labai saugojo sūnus, Kazys pasikalbėdavo su jais ir jų patriotinis pasiryžimas jaunam vaikinui darė didelį įspūdį. Tuo metu Kazys negalėjo numatyti, kaip jo pasirinkimas nulems šeimos likimą. Būtent jo pasitraukimas į mišką ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl likusią šeimą – mamą Ievą su trimis sūnumis – 1951 metais ištrėmė į Sibirą, pasitikslinu internetiniame saite, padedančiame surasti tremtinius: http://www.lietuviaisibire.lt/lt/represuotieji – į Tomsko sritį.
1951 metais lapkričio 2 d. suėmė ir Kazį Dargį. Būrio vyrai pietavo vienoje sodyboje. Bet kai pasirodė stribai, vyrai nebepajėgė pabėgti. Pasirodo, sriuboje buvo labai daug migdomųjų. Iš jo dukros Neringos pasakojimų išaiškėjo, kad atkūrus Nepriklausomybę, bandė aplankyti moterį ir jos dukrą, kurių sodyboje buvo suimtas. Ne dėl to kad atkeršytų, bet, kad sužinotų visus motyvus, kodėl ji taip pasielgė. Deja, pro vartus niekas neįleido. Baimė anuomet privertė išduoti, baimė ir dabar vertė slėptis.
Na, o tada ilgi tardymai Klaipėdos saugume ir „tojkos“ nuosprendis – 25 metai lagerio. Pasibaigus teismui, vedamas laiptine, iššoko su visu lango rėmu iš antro aukšto, susilaužė koją, bandė bėgti, sargybinių buvo peršautas trimis šūviais: į koją, ranką ir į šoną. Prirakintas prie lovos buvo gydomas Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ligoninėje, o pagijęs ištremtas į Irkutsko srities Taišeto rajono politinių kalinių lagerį „Ozerlag“. Tik trys sakiniai, o kiek į juo telpa pergyvenimų, kančios, filmą galima būtų sukurti kelių serijų.
Po Stalino mirties, 1956 metais byla peržiūrėta ir nuosprendis pakeistas į 9 metus tremties, kurią atliko Tomsko srities Teguldeto raj. Beregajevo kaime. Susitaupęs pinigų nusipirko motociklą, kurį, grįždamas Lietuvon, traukiniu sugebėjo parsigabenti. Kietas dėdė buvo, labai kietas. Išvežtas su antrankiais, į ten, kur nedaug kas ir teišgyvena, po 13 metų grįžo Tėvynėn ant balto žirgo, tiksliau, ant žalio motociklo.
1951 metais, kaip minėjau, ištrėmė ir visą šeimą, likusius 3 brolius ir jų mamą Ievą. Antanas susirgo tuberkulioze, mirė ir ten buvo palaidotas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tinklalapyje laisveskovos.lt suradau jį. Įrašas skelbia Antano Dargio gimimo – mirties datas 1931–1954-02-04, mirties vieta – Sibiriakas (kaimo pavadinimas), ir kad jis buvo partizanų ryšininkas. 1990 metais Kazys parsivežė brolio Antano palaikus traukiniu į Lietuvą ir palaidojo šalia sesers Elenos Laukuvoje.
Kiti ištremtieji grįžo į Tėvynę, motina Ieva 1960-02-25, sūnūs vėliau, atitarnavę Sovietinėje armijoje.
1964 metų rudenį susitiko visa šeima Lietuvoje. Na, o čia, kaip ir daugeliui, problemos su registracija. Namai, kuriuose jie gyveno, atiduoti kolūkio partinės organizacijos sekretoriui. Ten pat buvo apgyvendinta ir pradinių klasių mokytojo šeima. Mano senelės Kazimieros Dargienės namo dviejuose kambariuose buvo įkurdinta pradinių klasių mokykla.
Namas atrodo ne toks ir didelis, bet jame gyventi tilpo mamos sesers Zosikės šeima su keturiais vaikais ir kitame gale senelė.
Nuotraukoje senelė su mano mama.
Babelė (Kazimiera Dargienė), kaip mes ją vadindavome, dideliame katile rytais virdavo kakavą mokinams. Jos kvapą ir saldų skonį prisimenu po šiai dienai, va, jau seilė ištįso, nes kai svečiuodavausi pas ją, būdamas vaikas, pavaišindavo.
Teta Ieva Dargienė 1908-1988m.
Grįžusi iš tremties, apsigyveno Stirbiškės kaime, vadinamoje Novikovynėje, dideliame name, kuris kadaise priklausė ūkininkams Novikovams. O patys Novikovai, supratę, kad tremties neišvengs, viską palikę, pabėgo į Klaipėdą. Ir, kiek girdėjau, jiems tas planas pavyko.
Grįžusiam iš Sibiro Kaziui Dargiui siūlė registruotis Kaliningrado srityje arba Latvijoje.
Lageryje išmokęs gražiai drožinėti, jis dar turėjo slaptą viltį Kaune pasimokyti dailiųjų amatų S. Žuko dailės technikume.
Nuotraukoje dėdės Kazio Sibire būnant drožti darbai.
Taip pat jau vėliau savo vaikams su didžiausia pagarba prisimindavo iškilius inteligentus iš Kauno, kurių dėka, kaip jis sakė, lageris buvo jam tikru universitetu. Vieną jų – matininką Matą Martinaitį – net buvo Kaune aplankęs su šeima apie 1980-uosius.
Deja, tuomet, 1964-aisais, Kazys greitai suprato, kad Kaunas politiniams kaliniams neprieinamas, o vienintelė galimybė likti Lietuvoje – prisiregistruoti Klaipėdoje. Rūpėjo ir mama, nes neaišku, kiek ilgai ji būtų galėjusi glaustis pas kaimynus Stirbiškėje. Tik atsiradus galimybei, nuo 1966 metų Ieva Dargienė apsigyveno su Kazio šeima Klaipėdoje, padėjo auginti vaikus.
Dėdės Kazio dukros Neringos pasakojimas:
„Močiutė buvusi stipri, išdidi moteris, religinga, nuoširdžiai tikinti, ir sovietmečiu dažnai viena pati autobusu vykdavusi net į Šiluvos atlaidus. Tikėjimas padėjo priimti gyvenimą tokį, koks buvo skirtas.
Kartą teko nugirsti Ievos pokalbį su viena iš marčių apie mirusią dukrą Eleną. Ieva sakiusi, kad kaip gerai, kad Dievas pasiėmė Elenytę... Taip baisiai nuskambėjo tie žodžiai, bet ji pridūrė: neduok Dieve, ką būtų reikėję ištverti, nes rusų kareiviai taip žiauriai niekino jaunas mergaites pakeliui į Sibirą.“
Tai bent laimės nešėjai, neduok Dieve, niekam tokios nelaimės daugiau sulaukti.
Aš pats dėdės Kazio mamą Ievą labiausiai atsimenu iš spanguolių. Pamatau kur spanguoles ir man iškyla tetos paveikslas. Kai dar būdavau moksleivis, rudeniui artėjant, beveik kasmet, atvykdavo pas mus į Laukuvą. Pasilikdavo savo daiktus ir pasiėmusi kibirą išeidavo į Požerės ežero pelkes spanguoliauti. Mes to nedarydavome, nors ir netoliese gyvendavome, o jinai, gyvendama Sibire, to buvo išmokusi ir supratusi, koks tai naudingas vitaminų šaltinis. Būdavo ir taip, kad grįždavo, suplukusi, suprakaitavusi, be nieko, nei kibiro, nei spanguolių. Sakydavo, kad atėmė. Kas atėmė, nežinau... Ar stipresnės bobos, ar gamtos kokie inspektoriai, sunku man dabar ką pasakyti. Gal būdavo nustatytas terminas, nuo kada galima rinkti? Įtariu, kad rudeniui atėjus, lietums padažnėjus, į tas pelkes sunkiau bebūdavo įžengti, o ir uogas pernokusias gal sunkiau rinkti? Bet kitais metais vėl atvažiuodavo su nauju kibiru ir vėl bandydavo laimę. Dažniausiai pasisekdavo. Natūraliais vitaminais būdavo apsirūpinusi visai žiemai ne tik pati, bet ir visą šeimą aprūpinusi.
Dargis Kazimieras, mano senelio Jono dargio brolis, tetos Ievos vyras 1882–1944 m.
Vyriausias sūnus Kazys gimė 1929 metais, kai tėvui jau buvo 47 metai. Vedė vyras būdamas jau solidaus amžiaus – po rekrūtų caro armijoje, po pirmo pasaulinio karo ir Nepriklausomybės kūrimo – susitvarkęs gyvenimą, įsigijęs namus, kur galėjo parsivesti jauną žmoną Ievą (26 metų skirtumas) ir pradėti auginti vaikus.
Šitoje nuotraukoje teta Ieva su vyru Kazimieru ir dviem sūnumis, pagrindiniu rašinio herojumi Kaziu (dešinėje) ir Sibire mirusiu Antanu (kairėje).
Tėvas, Stirbiškės kaimo seniūnas, gerbiamas žmogus, vidutinis ūkininkas. Kaip turintis gerą iškalbą buvo kviečiamas piršliauti vestuvėms, o dažną sekmadienį kaimo vyrai ateidavo pas seniūną net nusikirpti. Būdavo pasakojamos istorijos iš tarnybos caro armijoje laikų. Jo sūnus Kazys yra pasakojęs, kad tėvas stebėjosi, kokios derlingos žemės Rusijoje, kviečiai kaip siena stovi, o pjauna juos moterys su rankiniais pjautuvais, vyrai gi prie namų samagoną maukia.
1944 metais, įvykus nelaimingam atsitikimui lentpjūvėje, susižeidė ranką, kuri vėliau ėmė gangrenuoti, gavosi kraujo užkrėtimas. Gydytojas Laukuvoje primygtinai liepė amputuoti ranką, bet Kazimieras Dargis nesidavė – ką darys ūkininkas be rankos... ir gyvybės išgelbėt nebepavyko. Taigi, teta Ieva liko be pagrindinio maitintojo, su keturiais sūnumis, iš kurių vyriausiajam dar tik 13 metų stuktelėjo.
Fotografijoje dvi seserys Dargytės (mama Kazytė su Zosike) su dviem pusbroliais Dargiais, Antanu ir Kaziu kairėje. Dar laimingi, dar jokios bėdos nespaudžia, nors tuo laikotarpiu jau ir antrasis pasaulinis karas vyksta. Karo baisumų šiose vietose gyvenant visiems pavyko išvengti, frontai praėjo nekliudę, jei užklysdavo kas, tai ne su piktais kėslais, o tik ištroškęs vandens paprašyti. Dažnai dar ir pamaitinamas būdavo, jei labai išalkęs.
Prisiminiau, kad svečiuodamasis pas babelę užmačiau spintoje pakabintus šviesius kailinius. Paklausinėjęs sužinojau, kokiu būdu jie pas ją atsiradę. Pasirodo, buvo užklydęs sovietų armijos kariškis, kuris pasiūlęs iškeisti kailinius į lašinius. Pasitaikydavo ir tarp jų žmonių, ne vien plėšikai ir prievartautojai gi. Tiesa, tuos kailinius, truputį perdirbęs, prisiuvęs kapišoną, dar ilgai dėvėjau ir vidurinę baiginėdamas, ir studijuoti į Vilnių išvykęs. Mat, mada tada tokia buvo – kas su kailiniais, tas kietas. O jei dar ir su džinsais, na tai jau kiečiau ir būti nebegali. Laimės, taip sakant, pilnos kelnės.
Sovietiniai niekadėjai, atvykę Lietuvon dar prieš karą, nespėjo savo tikslų įgyvendinti, žmones į laimę nuvesti per prievartą, pristačius šautuvo vamzdį prie pakaušio. Antrasis pasaulinis karas stipriai pristabdė tas jų užmačias. Na, o jam pasibaigus, vėl su nauja jėga to buvo imtasi. Nacionalizuojamos žemės, kuriami kolūkiai, sovietiniai ūkiai, naikinama privati nuosavybė. O svarbiausia, kad save laikantys išvaduotojais, pamiršo išeiti, palikti mus gyventi taip, kaip norime mes, o ne taip, kaip skelbia jų marksistinė – leninistinė – stalinistinė teorija, išgalvota veikėjų, sifelio pragraužtomis smegenimis.
Kapitalizme, kaip skelbė marksistai, galioja dėsnis: „žmogus žmogui – vilkas“. Socializme gi, teigė jie: „žmogus žmogui – draugas“. Policiją pervadino į miliciją ir visos problemos pasibaigė? Deja, ne, jos tik prasidėjo. Kas yra susidūręs su milicininkais, tas, manau, žino, ką tai reiškia, kokie geri „draugai“ jie būdavo. O tiems, kam neteko susidurti, nesvarbu, dėl amžiaus jauno, ar dėl to, kad labai jau gyvenime sekėsi, parašysiu taip: „ Jei jau sutikai milicininką, sausas iš balos nelipsi, kaltas ar ne kaltas, vis tiek nukentėsi, nubaustas būsi, nes ne be reikalo tu su juo susidūrei, bet todėl, kad jis iš kiekvieno norėdavo pasipelnyti. Iš čia ir anekdotai, ir ašaros, tuos laikus menančios.
O kaip kalbėdavo, kokios kalbos sklisdavo tarp žmonių apie liaudies gynėjus, tos pačios liaudies pavadintus „stribokais“, nuo žodžio „istrėbitėl – naikintojas.“ Gindavo jie liaudį sovietinę nuo priešų, neva gindavo. Bet visi tuos laikus išgyvenę žino, kad pirmiausiai, labiausiai jie naikindavo samagoną ir degtinę, leiskite man nusijuokti, o paskui jau, kai apsvaigdavo gerai galva, ir niekuo nekaltus žmones. Juk sąžinės balsą reikėdavo kažkaip, jei ne nuskandinti, tai bent prislopinti.
Kai dar nebaigtą rašinį nusiunčiau pradžioje minėtam Stanislovui Žebrauskui, po kelių dienų paskambinęs jis pasakė kelias nežymias pastabėles ir svarbiausią – negyviems žmonėms mes, izoterikai, tyrimo nedarome.
Va taip va, kapstykis pats.
Ir kapsčiausi. Tokios tos mus pasiekusios dar palyginti visai nesenos Stirbiškės istorijos.
Ar pavyko išplaukti, spręsti jums?
P.S. Dėdės Kazio dukra Neringa, patikslinusi rašinio kai kurias vietas, parašė: „Tėvelis dar sovietmečiu yra sakęs: „Vaikai, tikrieji rusai gyvena Sibire. Jie patys caro tremtinių vaikai. O čia, Lietuvoje, dažniausiai – rusiškai kalbantys svieto perėjūnai, savo žemėj vietos neradę.“
Sėkmės darbuose ir džiaugsmo suvokiant, kokie esam laimingi, gyvendami šiandienos Lietuvoje.“