Naudojant pačių Vedų sąvokas, atsakymas skambėtų taip: artha, kama, dharma, mokša. Tai sanskrito žodžiai, paeiliui reiškiantys: visuomenei naudingą veiklą, malonumus, prigimtines pareigas ir išsivadavimą. Minėti terminai turi šimtus skirtingų aiškinimo aspektų, tačiau pabandykime glaustai pažiūrėti, kokie esminiai tikslai stovi už jų. Žinodami tikslus, galėsime artėti prie teisingo supratimo žiūrint į bet kurį Vedų kultūros reiškinį ar sampratą. Taip pat palyginsime senovės rytų ir šiuolaikinių vakarų požiūrius. Šį tekstą ruošiau remdamasis asmenine praktika ir tyrinėjimais.
Norėčiau perteikti ne tik „vadovėlinius“ paaiškinimus, bet akcentuoti ir tai, kas, mano nuomone, gali būti svarbiausia mūsų laikais. Jeigu norite pasidalinti kitomis įžvalgomis ar užduoti klausimus – rašykite komentaruose. Stengsiuosi šį straipsnių ciklą daryti kuo nuoseklesnį, pradedant nuo bendrinių klausimų, palengva keliaujant prie vis sudėtingesnių detalių, tačiau nepaliksiu nepastebėto nei vieno komentaro. Būtinai paruošiu medžiagą akcentuodamas ir tai, kas rūpi Jums.
Dabar kviečiu keliauti prie minėtų 4 gyvenimo sričių, originaliai vadinamų Purušarthomis – „žmogaus naudomis“. Nors gali pasirodyti, jog kiekviena minėta sritis kelia atskirus tikslus, tačiau būtina pastebėti, kad tie tikslai neatsiejami vienas nuo kito, kaip kad automobilyje kiekviena detalė yra unikali, tačiau turinti prasmę tik ryšyje su kitomis detalėmis. Taip ir čia – skirtingi dalykai sudaro vieną bendrą „organizmą“. Ko galime išmokti?
Artha arba visuomenei naudinga veikla
Ši dalis tradiciškai iliustruojama tokiais tikslais: sukurti šeimą, prisidėti prie visuomenės klestėjimo nekenkiant gamtai ir kitoms gyvoms būtybėms, dorai užsidirbti pagal savo pašaukimą, o gautą turtą naudoti šeimos ir visos visuomenės labui. Paprastai laikoma, jog šie tikslai yra svarbiausi maždaug nuo 20-ties iki 50-ties metų amžiaus. Iki to – žmogus turi ruoštis, šimtu procentų rasti savo pašaukimą bei išugdyti tam reikalingas savybes. Tai kiek priešinga šiuolaikinei vakarų kultūrai, kur vaikai mokinami kaupti informaciją, o patirties ir savybių ugdymas paliekamas savieigai, tolesniuose gyvenimo etapuose. Vien jau dėl šio skirtumo, žmonės susidūrę su Vedų mokymais ima suprasti, jog iki šiol nežinojo savo pašaukimo. Taip pat dažnam tenka pripažinti, jog neturi išugdytų tinkamų savybių, kurios padėtų siekti dorybingo klestėjimo.
Kama arba malonumas
Ši gyvenimo sritis tradiciškai iliustruojama tokiu tikslu: siekti malonumo dalykuose, kurie yra tiesiogiai susiję su žmogaus pareigomis ir atsakomybe. Vedose teigiama, kad kama yra visų materialių veiklos sričių šaltinis, nes be jos žmonės nejaučia noro ko nors siekti. Vedos ne tik nedraudžia malonumų, bet labai skrupulingai mokina kokie malonumai yra naudingi žmogaus ir visuomenės vystymuisi, o kada jie sukels tik bereikalingas problemas. Vedos mokina, jog pirmame gyvenimo etape – jaunystėje ir paauglystėje, iki sukuriant šeimą, žmogus turėtų išmoki maksimaliai valdyti savo troškimus – tapti ne jų vergu, o jų valdovu.
Mūsų laikais troškimų valdymo sritis yra viena labiausiai pamirštų ir apleistų. Vakaruose vyrauja troškimų skatinimo kultūra, įvairių norų stimuliavimas, todėl vediniai mokymai šioje temoje iškelia daug ginčų ir pasimetimo. Juos įmanoma suprasti tik sutinkant su tuo, jog troškimų ir geismo kontroliavimas yra ne kliūtis, o didelis privalumas bei siekiamybė sąmoningo žmogaus gyvenime.
Terminas kama apima bet kokį juslinį pasitenkinimą, emocinį potraukį, estetinį malonumą, grožėjimąsi gamta, muzika, šokiu, daile ir kitais menais, mėgavimaisi maistu, pramogomis... Vedose į kamą žiūrimą kaip į mokslą, kuris, netinkamai panaudotas gali atnešti žalą, o panaudotas tinkamai – tapti sėkmingo ir pilnaverčio gyvenimo garantu. Pavyzdžiui, Vedų mokymuose pateikiama, jog sąmoningas žmogus, pažengęs visuomenės narys neturi ieškoti pasitenkinimo svaigaluose, azartiniuose žaidimuose, mėsos valgyme ir nesantuokiniuose santykiuose su priešinga lytimi. Tikima, kad jeigu nuo šių dalykų atokiai nesilaikys protingiausi žmonės, tuomet visiems kitiems bus praktiškai neįmanoma atsispirti pagundoms. Tokiu atveju visuomenės įpročiai bei sąmoningumas nesustabdomai leisis vis žemiau, nepriklausomai nuo pažangos kitose srityse.
Neįmanoma nepaminėti vakaruose žinomiausio kama srities Vedų veikalo – „Kama sutra“. Tai viena iš daugybės sutrų (mokymo rinkinių). Pirmiausia vakariečiams kylanti mintis – jog tai mokymai apie vyro ir moters lytinius santykius, tačiau tai būtų tik labai maža dalis tiesos. Patį veikalą apima platus spektras temų, aiškinančių apie antros pusės radimą, dorybingą vyro ir moters bendravimą, pasiruošimą sąmoningam ir dvasingam vaikų pradėjimui, pagarbą vienas kitam, kūno priežiūrą, kūno sudvasinimą... Deja, mūsų laikais išliko tik labai maža dalis šio mokymo.
Dharma arba pareigos
Kartais dharma sulietuvintai apibūdinama kaip „darna“, „dermė“ arba „harmonija“. Tačiau įprastai siūlomas prasminis vertimas yra „prigimtinė pareiga“. Šis tikslas vysto didžiąsias žmogaus dorybes ir kilniąsias savybes. Tai natūraliausia idealių žmogaus savybių iškėlimo sąlyga. Dažnai pateikiamas palyginimas, jog druskos dharma yra būti sūria. Cukraus – būti saldžiu, o žmogaus dhrama – yra tarnauti aukštesniam, su visatos harmonija suderintam tikslui, pagal dabartinę savo padėtį ir individualias savybes. Jeigu žmogus to nesiekia, tuomet, Vedų požiūriu, jis netenka žmogaus vardo. Dar vienas dharmos apibūdinimas: tai veikla dėl kitų, kurios žmogus negali nedaryti. Į kokią situacija bepatektų asmuo, jis galiausiai vis imasi panašių, sau būdingų atsakomybių. Tai – jo dharma.
Kalbant apie dharma, neturima omenyje kažkokios vienos ribotos veiklos. Tai labiau reiškia pamatinių atsakomybių rinkinį, kurios savotiškai skleidžiasi gyvenimo eigoje. Pavyzdžiui: jaunuolio dharma yra ugdyti gerąsias savo asmenybės savybes mokantis iš vyresniųjų. Šeimos žmogaus dharma yra atlikti pareigas prieš šeimą ir visuomenę. Kario dharma yra apsaugoti visuomenę ir tarnauti teisingumui. Tėvų dharma prieš vaikus – pasirūpinti jų poreikiais bei perduoti aukštesnes vertybes. Tuo tarpu vyresnio žmogaus dharma – pamažėle atsiriboti nuo materialios veiklos ir žengti dvasiniu keliu. Darbštaus žmogaus dharma – dirbti geriems tikslams. Tikinčio žmogaus dharma – griežtai bet išmintingai sekti savo tradicijos mokymais. Turtingo žmogaus dharma – rūpintis kitų gerbūviu.
Šiuolaikinėje vakarų visuomenėje itin akcentuojamos individo teisės. Dažnai teigiama, jog kiekvienas turi teisę kažką gauti ar kažko reikalauti iš kitų. Dharma žmogų nukreipia kita linkme, nes akcentuoja ne tai, ką tu gali gauti, o tai, ką tu gali duoti. Senovės Vedų kultūros pavyzdžiuose būtent dharma yra laikoma ypatinga civilizuoto žmogaus privilegija. Jeigu žmogus ieško ne kur lengviau ar kur geriau, bet imasi pareigų pagal savo prigimtį ir statusą – vien jau tai yra laikoma didele išmintimi ir žygdarbiu vertu pagarbos. Dharmos vertė nepriklauso nuo pačių pareigų tipo, ar jų naudingumo, lyginant su tuo, ką daro kiti. Dharma – tai privilegija būti savimi. Tuo tarpu, jeigu žmogus imasi net ir labiausiai giriamos veiklos, tačiau ne pagal savo pašaukimą, tai laikoma dideliu klystkeliu, garantuojančiu nesėkmes jam pačiam ir visai visuomenei. Apie tai byloja ir vienas iš žymiausių Vedų tekstų – Bhagavadgyta: „Daug geriau, nors ir nevykusiai, atlikti savo pareigas, negu puikiai – svetimas. Geriau pražūti atliekant savo pareigas, negu vykdyti svetimas, nes eiti kito keliu – pavojinga.“
Mokša arba išsivadavimas
Tai paskutinis, bet daugumai vakariečių sunkiausias terminas. Nuo ko išsivaduoti? Nuo valdžios, darbo, pinigų stygiaus, moralinių apribojimų? Mokša, arba išsivadavimas, kelia du, vienas po kito einančius tikslus. Pirmiausiai – vidinį išsivadavimą, vidinę laisvę ir nepriklausomybę, sėkmingų ir nesėkmingų gyvenimo veiksnių akivaizdoje. Antrasis tikslas – sugebėti tapti atsižadėjusiu ne tik viduje, bet ir išoriškai (jokiu būdu nesumaišant šių tikslų vietomis). Išorinį atsižadėjimą geriausiai iliustruoja senatvės gyvenimo etapas, sutinkamas su išankstiniu ir savanorišku prisirišimų atsisakymu, gebėjimu apriboti bet kuriuos kūno poreikius, ir tuo pačiu sugebant likti absoliučioje pilnatvėje. Grubiai kalbant – tai „šventojo sąmonės“ pasiekimas. Įdomu tai, kad šie tikslai buvo keliami ne tik senatvėje, artėjant prie mirties, bet visuose sąmoningo gyvenimo etapuose. Žinoma – ne taip intensyviai, kaip paskutiniajame, tačiau visada turint omenyje, jog būtina dėti reguliarias „investicijas“.
Praktiškai mąstančiam vakariečiui gali atrodyti, jog mokša turi vertę tik prieš mirtį, arba kritinėse situacijose: ligos, karo, bado, katastrofų, nelaimių, netekties ar panašiais atvejais. Gal būt tam, kad išlikti pusiausvyroje, nepamesti proto, lengviau susitaikyti su tuo, kas neišvengiama? Tam, kad nebūti aplinkybių vergu? Tačiau mokšos paskirtis tikrai nėra tokia ribota ir apčiuopiamai praktiška. Vedų kultūroje tai verčiau laikoma aukščiausiu laimėjimu, nei kad taktiniu manevru nesėkmės metu. Vedų tekstuose pateikiama, jog mokša yra daugybės metų, o gal net daugybės gyvenimų rezultatas, nuoširdžiai ir savanoriškai siekiant pažinti absoliučios tiesios prigimtį. Šis tikslas labiausiai susijęs su dvasine realizacija, tačiau ne kažkuria siaura religine prasme.
Mokša tai išsivadavimas nuo anksčiau įvardintų tikslų: noro kurti gerbūvį ir materialią naudą, noro patirti malonumus, noro atstovauti savo materialią prigimtį. Mokša – tai absoliučios laimės ir harmonijos būsena ateinanti ne dėl išorinių, o dėl vidinių priežasčių. Tačiau mokšos negalima sulyginti su abejingumu pasauliui ar bėgimu nuo pareigų bei atsakomybių. Tradiciškai mokšos siekiama ne tada, kai sunku siekti kitų tikslų, bet atvirkščiai – tada, kai kiti tikslai yra pilnai įgyvendinti, arba kai yra galimybė rinktis.
Mokša nėra vientisas aspektas, jis turi skirtingas pakopas ir įvairius jų rakursus. Žiūrint apibendrintai, yra dvi klasikinės Vedų mokymo kryptys. Jos akcentuoja tokias aukščiausias mokšos kategorijas: tai mukti ir bhakti. Mukti – tai visiška nepriklausomybė nuo išorinio pasaulio ir tuo pačiu metu nuolatinė ekstazė – samadhi arba nirvana, kurių nepertraukia susidūrimai su gyvenimiškais dalykais. Tai tobulo išminčiaus, asketo gyvenimas be kančių. Tuo tarpu bhakti akcentuojamas visai kitokio atspalvio išsivadavimas. Tai meilė Dievui. Absoliutus meilės lygmuo, kai žmogus deklaruoja ne savo nepriklausomybę nuo visatos, o kaip tik savo visišką priklausomybę. Tačiau ne kankinio priklausomybę, bet meilės priklausomybę, kur nuosavų kančių taip pat nebelieka, nes jas pakeičia nuolatinis noras tarnauti Dievui. Iš čia ir kyla žymusis pasakymas: „nesistenk pamatyti Dievo, verčiau gyvenk taip, kad jis norėtų pamatyti tave.“
Pabaigai
Ši keturių žmogaus gyvenimo naudų klasifikacija perteikia svarbią Vedų išminties lobyno dalį. Nors yra ir kiti požiūriai, bet pabandykime pasigilinti ir pasvarstyti – ką iš aprašytų dalykų įmanoma pritaikyti savo gyvenime, arba ko galima pasimokyti? Savo mintis ir klausimus kviečiu palikti komentaruose.