Auganti statistika
Dar visai neseniai žmonės, gyvenantys po vieną, buvo matomi keistais, atsiskyrusiais individais. Visuomenėje iki šiol gajus moters, laikančios tuziną kačių stereotipas, tačiau stebint pastarųjų penkiasdešimties metų statistiką, ima ryškėti augantis tendencija, kuomet žmonės valingai pasirenka būti vieninteliu savo būsto šeimininku. Žmonių, kurių namų ūkį sudaro vienas asmuo, ypač pagausėjo po 1950 metų, kuomet vakarų pasaulyje ėmė sparčiai vystytis industrija, miestų infrastruktūra, prisidėjusi ir prie žmonių gyvensenos pokyčių.
Tyrėjai pastebi, kad gyvenančiųjų po vieną asmenų yra daugiau ekonomiškai stipresniuose regionuose. Ši tendencija ypač ryški Skandinavijos valstybėse, pavyzdžiui Švedijoje, kurios sostinėje (Stokholme) 2012 metais buvo fiksuojamas net 60% šeimos ūkių, kuriuos sudarė tik vienas asmuo. Statistikoje matyti, kad Lietuvoje procentas taip pat auga: nuo 2006 m. iki 2016m. skaičius ūgtelėjo nuo 27% iki 37%.
Be abejonės, ne visi asmenys, sudarantys šią statistiką, savanoriškai apsisprendė gyventi vieni. Dalis jų buvo pastūmėti susiklosčiusių aplinkybių, ypač gyventojų senėjimą patiriančiose valstybėse, senjorų išgyvenančių vienatvę problema yra opi ir verta atskiros diskusijos. Tačiau yra ir ta dalis žmonių, kurie valingai apsisprendžia gyventi neturėdami partnerio ar kitų šeimos narių savame būste. Būtent šis reiškinys skatina domėtis moderniosios visuomenė pokyčiais, kadangi kaip jau minėta, istoriniame kontekste tokio tipo gyvensena ėmė augti tik praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje.
Kodėl gyventi vienam nėra taip jau blogai?
Ar tai reiškia, kad moderniaisiais laikais mūsų visuomenė patiria augančią vienišumo epidemiją? O gal tai viso labo būdas prisitaikyti prie gerokai pakitusio gyvenimo ritmo. Daugeliui jaunų, bei vidutinio amžiaus sulaukusių žmonių tenka susidurti su nuolatos judančiu gyvenimo ritmu: mokykla, studijos, darbas, socialiniai santykiai bei kitos erdvės nuolatos bombarduoja protą informacija. Kaip niekad anksčiau žmonės yra priartėję prie šių erdvių nuotoliniu būdu, technologijų pagalba, todėl nesunkiai galima įžvelgti kodėl gebėjimas atsiriboti ir pasimėgauti ramybe ima tapti retenybe. Ši problema tampa dar opesnė, turint mintyje pandemines sąlygas, kuriomis jau beveik metus gyvena visas pasaulis. Susiliejusi darbo bei namų aplinka gali kelti grėsmę kokybiškam poilsiui.
Šeiminiai konfliktai
Šiame kontekste ima ryškėti vienišos gyvensenos privalumai. Asmeninė erdvė namuose tampa tam tikra vertybe: galėdami ja manipuliuoti taip kaip panorėję, kuriame vietą, kuri būtų komfortiška, o dar svarbiau – čia galėtume jaustis gerai būdami pačiu savimi. Gyvendamas vienas, žmogus turi pilną namų erdvės kontrolę, todėl uždavinys namuose jaustis patogiai ženkliai palengvėja. Nebereikia paisyti kito asmens taisyklių, o juk šeimose dažnai kyla kivirčai dėl menkaverčių dalykų, tokių kaip ne vietoje palikti daiktai, nepaklota lova ar nešvarūs indai. Tai nebūtinai reiškia, kad gyvendamas vienas žmogus labiau linkęs apsileisti. Veikiau tai susiję su skirtingais žmonių lūkesčiais, gyvensenos standartais, ar net charakterio bruožais. Visiems šiems skirtumams suderinti turi būti pasiekiamas kompromisas, nustatomos namų taisykles, taip siekiant išvengti konfliktų gyvenant kartu. Dėl šios priežasties, žmogui, nuolatos gyvenusiam šeimos ar kitų žmonių apsuptyje, galimybė nusimesti svetimus standartus gali pasirodyti išlaisvinanti.
2014 metais BMJ („Epidemiology and Community Health“) leidinyje buvo publikuotas tyrimas, kuriuo nustatyta sąsaja tarp šeimoje patiriamų konfliktų bei gyvenimo trukmės sutrumpėjimo. Nors tyrime nebuvo išskiriami konkretūs faktoriai, pastebėta, kad rezultatams įtakos turėjo skirtingi žmonių gebėjimai suvaldyti stresą. Įtampa, generuojama ne tik darbe bet ir namuose, gali virsti depresijos ar net agresijos šaltiniu. Dažnai atsitinka ir į tai, jog šeimyninės dramos įkaitais tampa vaikai, kurių gyvenimai ilgam lieka paženklinti išgyventų konfliktų nuoskaudomis.
Konfliktų bei skyrybų scenarijai yra ženkliai dažnesnis reiškinys tarp porų, kurios šeimas sukūrė būdami 18–25 metų tarpsnyje. Tai amžius, kuriame žmogus paprastai ima atrasti save, suprasti kas jie tokie, bei ko nori siekti gyvenime. Būtent šiame amžiaus periode gyvenimas vienam gali atnešti didžiausią naudą besiformuojančios asmenybės atžvilgiu, nors tai dažnai sunkiai įgyvendinama dėl finansinių priežasčių.
Savirealizacijos teorija
Savęs pažinimas ir supratimas, prieš renkantis gyventi su kitu žmogumi, yra sėkmingų santykių sudedamoji dalis. Šis pažinimas geriausiai vyksta tuomet, kai žmogus gali skirti pakankamai laiko sau. Ši idėja yra paremta Abraomo Maslau ( Abraham Maslow) išvystyta savirealizacijos teorija („Self-Actualization“ theory). Autorius sukurtoje žmogaus poreikių piramidėje, sudarytoje iš penkių dalių, matyti kiekvienam žmogui reikšmingi laipteliai: po fiziologinių poreikių patenkinimo seka saugumo jausmas, be kurio neįmanoma sekančios fazės – socialinių santykių bei pasitikėjimo savimi konstravimo, savirealizacijos fazės. Dėl pirmosios piramidės skilties niekam nekiltų abejonės – puikiai žinome, kad išgyvenimui reikalingas maistas, vanduo, namai. Būtent šiame kontekste asmuo kyla vienu laipteliu aukščiau, pasiekdamas saugumo jausmo užtikrinimo poreikį. Būtent šiame etape vieniša gyvensena gali pasiūlyti daugiausiai privalumų, žmogui mokantis pasirūpinti savimi. Tai reiškia ne tik finansinę nepriklausomybę, bet ir vertybinės sistemos išvystymą: būdami vieni lengviau suprantame kas esame, ko norime bei ką galime.
Išmokę atlaikyti tam tikrus iššūkius, kaupiame patirtį bei imame pasitikėti savomis jėgomis, po to užsitikrindami saugumo jausmą, galime kilti laipteliu aukščiau – į naujų, artimų socialinių santykių konstravimo skiltį. Šiai teorijai antrinantis žymus praėjusio amžiaus psichologas E. Eriksonas, aprašęs žmogaus psichologinės raidos stadijas. Kalbėdamas apie 19–40 m. amžiaus tarpsnio pradžią, Eriksonas taip pat pabrėžia asmeninės brandos svarbą, pradedant gyvenimą su kitu žmogumi. Psichologo teigimu, žmogus yra pasiruošęs kurti artimus santykius tada, kai suliedamas savo gyvenimą su kitu, nebijo nieko prarasti.
Paradoksaliai, gyvenimas vienas, žmogus išmoksta konstruoti geresnius socialinius santykius. Tai be abejonės nereiškia, kad žmonija būtų laimingesnės, gyvendama po vieną, tačiau tam tikras laikotarpis, praleistas su savimi, gali atnešti neabejotinos naudos. Filosofo Šopenhauerio žodžiais tariant: “ [...] iš žmogaus niekas neatims to, ką jis turi būdamas pats vienas“.