Literatūriniai vertimai – skaitytojai geidžia patirti kitos realybės dvelksmą, tad mielai sutinka būti apgaudinėjami

Žodžių menas (grožinė, religinė literatūra), kaip ir žodžių kasdienybė (konferencijos, filmai, diplomatų pokalbiai, instrukcijos, restoranų meniu ir pan.), nuo neatmenamų laikų neišvengiamai susiję su poreikiu, kad juos iš vienos kalbos išverstų į kitą. Nors italai sako Traduttore, traditore („vertėjas – apgavikas“), skaitytojai geidžia patirti kitos kalbos, kitos realybės dvelksmą, tad mielai sutinka būti apgaudinėjami.

Geras vertėjas pristato publikai iš esmės naują įtaigų kūrinį, neapsiribodamas vien žodinių reikšmių sumos perteikimu. Prastas vertėjas įvykdo literatūrinį nusikaltimą: apgauna ne vien skaitytojus, nė neįtariančius, kas vyksta, bet ir autorių, niekaip negalintį pasipriešinti, kad pristatoma iškraipyta jo kūrinio versija. Taip neretai atsitinka, kai verčiama iš tarpinių kalbų, pažodžiui, paskubomis ar tiesiog stokojama talento, kalbos jausmo. Turbūt ne vienas esame patyrę, kai žiūrėdami kokį nors filmą išgirstame akivaizdų vertimo kalbos riktą. Kartais tokių kliaudų būna ne viena ir ne dvi.