Nuo šių skaičių pradedu sodininkavimo Aukštutiniame Antakalnyje ypatumų aprašymą. Kartą mes suskaičiavome kiek augalų rūšių auginame savo sklype. Vieną šimtą šešiasdešimt rūšių. Ir tai taip įdomiai susišaukia su garsiu erotiniu serialu „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Tik sodininkystėje sunku pasakyti kurioje erotinio veiksmo pusėje mes esame. Ar mus ar mes juos? Kas ką plaka bizūnėliu ir riša pūkuotais rausvais antrankiais prie lovos?
Pradžia įprasta – mes paveldėjome sklypą. Gavome daug įdomių dalykų iškart. Pirmiausia noriu papasakoti apie trešnes. Trešnes mes auginame dvi. O už tvoros auga ir kaimyno trešnė. Tai jos trise – kaip čia grakščiau pasakius – yra toks aristokratiškas prancūziškas žodis apie meilę trise. L'amour de trois.
Nepainiodamas mielų ir protingų skaitytojų pasakysiu – jos gerai dera kartu. Trešnės ne savidulkės ir geram derliui būtina pasodinti nors pora trešnių greta. Apvaisina viena kitą. Bet tvirtai nežinau, kuri yra vyras, kuri moteris ir kaip dalyvauja apvaisinimo akte trečioji trešnė. Na žinote, tas modernus, pažangus ir man kartais nesuvokiamas pasaulis.
Bet aš labai įtariu, kad trečioji trešnė yra tas trečias meilės trikampio dalyvis, kuris kambario kampe ant taburetės didelėmis išplėstomis akimis stebi kaip džiugiai vartaliojasi Nr.1 ir Nr.2 įstrižai lovos ir perpendikuliariai ir stačiai.
Kodėl taip blogai apie Nr.3? Na iš pradžių dėl platesnio tako palei tvorą trešnė buvo kardinaliai nugenėta iš šiaurės rytų pusės.
Po to buvo pastatytas namelis trešnei iš pietvakarių pusės. Ir iš tos pusės buvo nugenėtos šakos. Nes namelis netilpo.
Gerai, kad namelis nedidelis ir plokščiu stogu. Tad trešnei Nr.3 liko šešios šakos, bet bendra šakyno išvaizda primena buvusios garsios Amerikos komunistės Andželos Devis vešlią afroamerikietišką šukuoseną tuo momentu, kai į jos galvą atsitrenkia iš priešingų pusių leistinu 55 mylių per valandą greičiu du FTB šarvuoti automobiliai. Bet Andžela Devis kaip tikra komunistė iš sovietinio filmo. Ji tik ryžtingai pakrato galvą, paspiria kaire koja į šoną sulamdytus FTB džipus ir toliau kovoja už pažangios žmonijos reikalą.
Tačiau. Būtent šiurkščiai apkramsnotoji trešnė Nr.3 nokina pačius saldžiausius vaisius. Ant kelių jai likusių šakų. Paradoksas. Galėčiau ta tema gražiai pafilosofuoti apie trečią brolį meilėje, kurio vaisiai patys saldžiausi. Bet mūsų žanras gyvenimiškoji publicistika.
Dar skubu papasakoti apie kitus 159 mūsų sklypo augalus.
Įsivaizduokite kas vyksta sklype, kur statomas namas. Sumalta permalta žemė. Žvyras išdrabstytas krūvelėmis. Dirbama žemė sustumta į dvi faraoniško masto piramides sklypo kampuose. Pasibaigus statyboms dirbamos žemės krūvas išstumdėme po sodą ir prasidėjo žemdirbių viktorinos etapas. Kuris iš sode augusių augalų išliko ir kur? Vieta, kur augo prašmatnus hortenzijos krūmas, traktoriuko buvo pervažiuota vikšrais kelis kartus į priekį ir atgal. Traktoriukas dar neryžtingai pasisukiojo krūmo vietoje, matyt jautė jog labai blogai padarė. Ir.. Ir hortenzijoms tai labai tiko. Mes po metų turėjome jau du puikius hortenzijų krūmus. Sėkmingai atsidalino.
Svogūninės gėlės – tulpės, narcizai ir dekoratyviniai česnakai – drąsiai jautėsi naujose vietose ir vos suspindus kaitresnei pavasario saulei lindo iš žemės. Svogūnines gėles lengva atpažinti iš menkiausio daigelio. Tačiau su kitais augalais teko pavargti. Štai pažymėta sodo plane, kad kažkur stypso augalas gražiu arabišku Sindbado vardu. Na taip aš spėju. Sinavadas. Bet neradome. Nė velnio jų nepažįsti, net kai jie išauga iki gero pusmetrio. Mes kaip išmanūs žmonės naršėme po augalų atpažinimo programėles. Tačiau ir jos ne visada padėdavo. Nufotografuoji pilką lietuviškų pievų augalėlį, o programėlė grūda mums Peru ir Kolumbijos bananinių šeimos augalus, lyg tikrus lietuviškų laukų varpelius.
Arba išlenda augalas, paauga iki aiškaus augalėlio dydžio – bijūnas. Net šalia žemėje randi įbestą kortelę: pirktas už baisius pinigus. Kortelėje geltonas, prabangus, moderniai susuktais žiedlapiais, o iš žemė lenda lyg ir raudono atspalvio, standartinis ir visiškai gaila tų sumokėtų baisių pinigų. Šešiolika euro! Vienas sodininkas prisimena, kad brangus bijūnas buvo pasodintas metru aukščiau, šlaito viršuje. Kitas internetinis žemdirbys per miglas prisimena, kad nuo šlaito viršaus vėlyvą rudenį persodino žemiau. Nes pagal fengšui ar kitą tuo laiku vyravusią madą buvo negerai. Bet tvirto žinojimo, tokio kaip Amerikos komunistės Andželos Devis – nėra.
O knifofijos. Knifofijos tai milžiniškos raudonai oranžinės gėlės. Jos irgi buvo pasodintos kaip sodo puošmena ir akcentas. Tiesa, trumpam užmirštos. Kai prisiminėme apie jų egzistenciją arba tiksliau egzistencijos galimybę – toje vietoje klestėjo tik pikčiausių piktžolių varpučių plantacija. Susinervinęs išroviau ir ištaškiau tas bjaurybes. LIko tuščia žemė, nei vienos piktuolės piktžolės. Tačiau mano išmintingoji (per vėlai) antroji pusė iššifravo knifofijų lapų paslaptį – labai jie panašūs į varpučio lapus. Kaip sakoma patys savo rankomis savo gražiausius augintinius…
Velnias mums pakišo koją atsiuntęs žinutę – Lietuvoje įmanoma auginti arbūzus. Yra išvesta puiki lietuviška arbūzų veislė. Lietuviškų arbūzų veislės išvaizda gali sugraudinti net surambėjusią seno sodininko širdį. Reklamoje augo plačiai išsivynioję ūsais po lietuvišką žemelę rubuiliai arbūziukai, lengvai pabarstyti lietuvišku sniegučiu. Kuris naujokas sodininkas atsilaikytų? Taip, ir mes pasukome tuo kreivu šuntakiu. Kaip tikrus lietuviškus arbūzus juos pradedame daiginti Vasario 16-ą iš sėklyčių. Kiekvienai sėklytei pakloji drėgno skuduriuko patalą ir lauki kol iš sėklytės pasirodys baltas galiukas. Išlindęs baltas galiukas yra gyvybės ženklas. Suaugę skaitytojai žino. Dalis sėklyčių jau baltojo galiuko išlindimo metu žūsta. Tada pasodiname po vieną sėklytę į puodelius. Ten vėl dalis nugeibsta, nes per sausa, per šlapia arba šiaip filosofinis jų požiūris į amžinąjį gyvenimo ratą neigiamas.
Tada tuos paaugėlius kišame į žemę. Kišimo į žemę metu vėl du niekšiškai nugeibsta.
Likę auga. Tikslesnis žodis būtų kėtojasi. Kiti augalai auga žmoniškai, tvarkingai, į viršų. Arbūzai kitaip. Jie įvairiomis kryptimis kaišo savo ūsus, keliauja bet kur ir kaip jiems patinka po visus kitus augalus. Nearbūziniai vietiniai augalai siunta kai kažkokie azijatiniai juos smaugia savo ūsais. Atrėžia smaugikams taip, kad arbūziukai vėl vysta. O klimatas – arba per šalta, arba per šlapia. Vėl arbūzus ištinka vidinė decimacija. Tik du ar trys subrandina golfo kamuoliuko dydžio rutuliukus. Audringas isteriška sodininko vaizduotė piešia motobolo kamuolio dydžio žalius frankenšteinus. Tik pirštu tokį baksteli ir jis prasiveria puriu raudonu minkštimu. Ir kai visu veido pločiu neri baltais dantimis į tą raudonį, traškantį lyg prancūziška bagetė saldaus skonio triumfą – tu nirvanoje. Todėl Azijoje žmonėms nereikia jokių demokratijų, nes jie paneria dantimis į melionų ar arbūzų minkštimą ir gyvenimas vienu ypu pavykęs.
Užnešė mane. Svajonių devintoji banga. Jokio motobolo kamuolio realybėje nėra. Yra rankinio kamuolio dydžio trys kamuoliukai. Kasdien eini pažiūrėti paaugo ar ne. Jei neauga, tai pūva. Jei auga tai viltis. Arbūzėnas renka savyje tą raudoną saldų traškantį minkštimą. Bet jokiu būdu negalima arbūzui augant liesti jo ūsų. Ūsuose visas jo orumas. Bet išravėti švelniai, neliečiant visur susivijusių jo ūsų, galima. Neįtikėtino švelnumo ūsų nusukiojimu nuo piktžolių. Bet. Vėl vienas arbūzas bjauriai pagelsta ir pūva lysvėje. Paspiri – tik smirdintis skystis iš jo išbėga. Supuvo nuo per grubiai palietus jo ūsus.
Po devynerių mėnesių kančių vienas arbūzas išauga. Visa šeima susirenka prie stalo su dideliu aštriu peiliu. Visi laukia taškentiškų džiaugsmų mūsų šiaurėje. Aštrus peilis įsiskverbia į arbūzo vidų. Yra. Yra prapjovus lietuvišką arbūzą užuominų į raudonumą ir saldumą. Saldumo gal trečdalis uzbekiško arbūzo saldumo. Raudonio – ketvirta dalis uzbekiško arbūzo raudonio. Leninas tokį raudonumą pavadintų smulkiaburžuaziniu. Menkas apsimestinis tikrojo komunistinio raudonumo šešėlis.
Suvalgome lietuviškąjį arbūzą ir mandagiai vienas nuo kito nusisukę einame kiekvienas sau. Kiekvieno arbūzo valgytojo širdyje vienas rūstus klausimas – ir dėl šito vertėjo beveik metus kankintis. Nuo vasario šešioliktos iki rugsėjo penkioliktos?!
Atsitinka sode ir netyčinės sėkmės istorijų. Staiga užauga rodžersijos gėlyne, nors nesėtos. Bulvės užauga ananaso dydžio. Trešnės, tos L'amour de trois, mums pasiūlo tokius saldžius vaisius, kad kopėtėlių gerą mėnesį neatitraukiame nuo trešnių .Vis lipame ir lipame ir tikriname ar jau skanios. Iki šiol nežinome kokios spalvos tos mūsų uogos visiškai sunokę. Nes arba suragaujame arba jas sunaikina iš vidaus kažkokie vabalai arba sulesa paukščiai. Bet tas viltingas lipimas kopetėlėmis ir ragavimas atperka internetinio isterinio sodininkavimo klystkelius ir kančias.
Mūsų šuo Karlita, kurios intelektą šunų treneris išvadino nepakankamu net elementarioms šuniškoms komandoms mokytis, tai mūsų Karlita, ilgai stebėjusi mūsų internetinės, ieškomosios ir ištiktukinės žemdirbystės įstangas, pati pradėjo sodinti savo apgraužtų skaniausių kaulų liekanas žemėje. Apsižvalgydama ar mes nesekame, kai ji snukiu užkasa savo kaulines sėklas. Net kvailoko prieglaudinio šuns galvelėn toptelėjo išganinga mintis – šioje žemėje išauga kažkas kažkaip kažkada. Nesvarbu ką sodinai arba net nesodinai – išaugs! Ir bus daug daugiau.
Ką man papildyti, jei net mūsų kvailokas prieglaudinis šuo nusprendė visiškai teisingai. Eikite ir sėkite savo žemėje sėklas. Ir kaip visada finansinis paskutinės pastraipos patarimas – žemė brangs, nes žemėje auga augalai. Tai labai gerai mūsų neramiais laikais.
Geriau žali atspalviai nei pilki.