Buvo naktis tolimiausiame pasaulio žemyne, keistoje didžiulėje ir nė sapne neaptiktoje eukaliptų girioje prie traškančio smaliokų laužo. Gaubiami paslaptingos gyvybės kalbėjomės apie pasaulį ir Čiurlionį.
Regis, Leonas Urbonas, dailininkas ir mąstytojas – beje, ar ne visi, tapantys spalvomis, yra mąstytojai? – norėjo, kad ta ypatinga nakties valandų aura neišnyktų, todėl rašė laiškus. Iš jų, ypač vieno, šiek tiek pacituosiu. Iš atminties neatkurčiau tos nakties minčių, patirties, liktų tik egzotiškos aborigenų muzikos skambesys, kaip visur esančios gyvasties pojūtis.
O buvo atėjęs Mikalojus Konstantinas. Nelyginant toje fotografijoje, kur šnekamės kiti trys – su Jurgiu Mačiūnu.
1979-ieji, taigi prieš 40 metų.
Mielas Vytautai,
man taip rūpi šnekėti su tavim, tiek daug kuo pasidalyti, kad nežinau, nuo ko pradėti. Tikiu, kad [tai] kas tau įdomu, ko tu seniai ieškai, galėtume kartu iškelti į sąmoningą šviesą, į žodinę minties teritoriją, suformuluoti taip, kad daugelis suprastų. Šviesa, apie kurią Čiurlionis šnekėjo, yra už minties ribų, yra jaučiama, bet neapsakoma, juk visas miestas nesutalpinamas į vieną kambarį. Tikėk šiuo palyginimu – viso miesto į vieną kambarį nesutalpinsi. Viso pasaulio žmonės gyvena mažuose kambariuose ir didelę laisvę, šviesą, matymą viso miesto iškart ryškioj, iš pradžių akinančioj šviesoj tenka patirti kol kas labai mažam jų skaičiui.
Čiurlionis savo patirtį vadino pasaulio potvyniu: „Visi žmonės miega giliu miegu ir nežino, kad yra paskendę.“ Tai ne svaičiojimas, tai realybė. Jis sukūrė tokį vaizdą, kad tie, kurie bent šiokią tokią dvasinę akį turi, bandytų pajusti perspektyvą, baugumą viso to, ką toks tvanas reiškia. Tas tvanas, tas ūžiantis lietus yra tikras. Žmonės yra užmigę, paskendę menkniekiuose ir nežino, nemato, nejaučia tikrųjų gyvenimo vertybių. Nemato net pačios esmės. Pešasi, ginčijasi dėl šūdniekių. Dievo kūrinys tapo iškamša, prikimštas visokių šiukšlių. Toks bevalis, kad kiekvienas gudruolis gali [jį] paveikti ir tampyti mažais šniūreliais kaip nori. Toks yra aklos masės žmogus. Jį matė Sokratas,1 Kristus, Krišnamurti ir daugelis kitų.
Masė nenori atbusti, nenori akių atverti, nes nežino, ką toks akių atsivėrimas reiškia. Kas yra, jiems atrodo viskas.
Niekas negalėtų geriau [to] atvaizduoti, kaip Čiurlionis savo „Pavasario sonatoj. Andante“.2 Tie malūnai ir malūnėliai, kalneliai, ant kurių sunkūs, tamsūs, kieti malūniukai sėdi, toli vienas nuo kito atsiskyrę. Kiek mažai vėjelio jie pagauna, atrodo, ir tie sparneliai sustingę. Žiūrėk į tą didelį spalvingą malūną!
Vienas jis? Oi, ne! Jį siekia kito ar kitų malūnų sparnai. Sparnai giminiuojasi erdvėje. Tas kitas, iš sparnų gale paveikslo matomas, yra dar aukščiau. Ar jis ant debesų? Taip ir ne. Debesio apačia – lyg ir stiprus, tiesus pagrindas. Žiūrėk į tuos sparnus! Jų galų nematome. Jie neapriboti. Kas sužinos, kiek giliai jie net pačią žemę – kaip peilis sviestą – riekia. O gal jie priešakyje žemės? Kas atsakys!? Gal žemė pati nėra kieta? Gal kietumas yra iliuzija? Tuos begalinius sparnus pasiekia vėjas, kuris prie tos iliuzinės žemės net nenusileidžia. Ko reikia sparnams kelti į svaiginančius aukščius, kad vėjai, tikri vėjai juos glamonėtų? Kas tie tikri vėjai? Kas jie? Gal tie vėjai plaukia iš ten, kur yra žinojimas, pažinimas, eksperimentiniam mokslui visai neprieinamas? Užtenka tik atskleisti, išplėsti percepcijos sparnus ir kilti į laisvę.
Tenai apsistoti, o sparnus toliau jautrinti, stiprinti drąsiai, nebijoti tos iš pradžių akinančios šviesos. Kas tai pasakys? Čiurlionis bandė išsakyti tai paveikslu „Pavasario sonata. Andante“. Jis sukūrė simbolį, netgi kompoziciją paaukojo, piešinys prastas, tiesiog naivus. Viskas tik grafika, ne geresnė už piešinį ant lentos kreida anatomijos profesoriaus, kuriam tema svarbiau negu meniškas mandrumas. Čiurlionis daug kur kompoziciją ir spalvą, piešinį paliko antroj ar trečioj vietoj, o pirmenybę davė savo dvasinei vizijai, simboliui kurti. P[avasario] sonatoj didelis malūnas su begaliniais sparnais yra vizionierius, pats Čiurlionis. Tie malūnėliai – [pa]prasti žmogeliai. Jų kieti, tamsūs sparneliai nesiekia Čiurlionio, kurio sparnai valdo ir priklauso erdvėms, tikroms erdvėms, kas žmogeliui skenduoliui girdisi kaip svaičiojimai. Gi dvasinių erdvių malūnui visas gyvenimas yra tik kietai surišta svaičiojimų grandinė, be mažiausios kibirkštėlės tikros šviesos. Viskas šešėliai. Kontūrai ant plokščios, aptemdytos urvo sienos. Masė gyvena urve. Taip matė Sokratas.
„Jūros sonata. Finale“ ta didelė banga yra pats Čiurlionis, arba banga, jėga, kuri jį iškėlė į dvasines aukštybes, atskleidė iracionalius tolius, svaiginančias aukštumas.
„Žemaičių kapinės“ – jau nebe eskizinis darbas. Čia ne simbolika, o bandymas atvaizduoti kosmines vizijas, kosmines linijas, kurios yra visoj visatoj, ir manau, kad jos yra laisvos nuo gravitacijos dėsnių. Jos instantinės3 ir neturi greičio – visur visada [pasireiškia] tuo pačiu metu. Jos ne plečiasi, o kondensuojasi. Jose [...] vyksta visi kosminiai judesiai. Tai gyvas rėmas, dimensija, apimanti dalį mūsų sapnų, čia galimà psichokinetika, levitacija, dvasinės iškylos (astral travel), aiškiaregystė, telepatija, pranašystė, čia yra ir akašinė žmogaus, ir visatos istorija. Jos kaip lazerio spindulys nors ir tarp dviejų taškų išlaiko tą patį paralelinį santykį. Telepatija instantiškai perkelia vaizdą, ir kiekvienas, apimtas jautrumo būsenos, gali pajusti tą intensyvų bangavimą. Manau, čia didžiausia laimė ir turtas, kurio nepavyks kitam [per]duoti, paskolinti, niekas negali jo pavogti ar nusipirkti [...]. Kas nenugalėjo baimės, tegu ir nesvajoja, jam visada tai bus tik pasakos, lygiai kaip tau šiuo metu. [...] Žmonės gyvena kambaryje su išpuoštom grindim, dažytom sienom, puošniais baldais. Kiek ir kas jo akis pagauna, ten jos ir pasilieka. Aiškiaregys mato sienų struktūrą, pamatus ir kietą žemę po jais. Jis mato jėgas. Kaip ir architektas, žiūrėdamas į pabaigtą dangoraižį, žino, kas tą struktūrą palaiko. Filosofas vizionierius įžiūri visatos struktūrą – kitaip negu mokslininkas, matematikas, astronomas. Jis iš mažiausio mato neaprėpiamus dalykus, o iš makro vėl mato mikro pasaulį ir viską, kas yra tarp jų. Net šnekėdamas apie smulkiausią dalyką, nepaleidžia visumos iš akių. Jis visada išlaiko proporciją.
Domisi mokslais, jų neneigia, bet jam mokslas nėra ir niekada nebus visagalis. Mokslas – tai naujas medis, modulis, metafora. Naujas gyvūnas galimybių girioje. Mokslas nemato realybės, jis kuria naują realybę, kuri pasikliauja pati savimi, spraudžiasi į belaikę tikrovę.
Nėra galutinio greičio. Kodėl nėra? Todėl, kad negali būti. Nėra ribų, ribotas tik žinojimas. Tos ribos nuolatos keliamos toliau ir talpinamos į protą. Auga, plečiasi mokslo žinynas, žodynas. Aiškiaregys pralaužia modulio sienas ir išstato nuogą sielą priešais pažinimo vėją. To vėjo jis negaudo ir nededa į maišus, nes jaučia to visko nereikšmingumą. Jam pažįstamas kelias, kaip išsiveržti iš minčių kokono, kad vėl patekų ten, kur pučia bauginantis žinojimo vėjas. [...]. Aiškiaregys ir eilinis – abu kalėjimo celėj, mažomis mintimis dekoruotame pasaulyje, tačiau yra milžiniškas skirtumas tarp šių kalinių. Vienas turi durų raktus, o kitas net nežino, kad raktai išvis egzistuoja, tiki, kad tos grindys, lubos, sienos ir yra visas pasaulis.
Menas – tai rakto į laisvę ieškojimas. Dauguma menininkų rakto neranda ir visados lieka gimnastikos salėj, neatvėrę durų į laisvę, neatsivėrę savęs ir visatos pažinimui...
Jau vien tas ieškojimas padaro juos kitokiais žmonėmis. Jų atliktas darbas gal paskatins kitus ieškoti durų į laisvę. „Pašauktų yra daug – išrinktų mažai.“ Daugelis apsimeta išrinktaisiais, puošiasi girdėtom, bet nepatirtom sąvokom, frazėm. Ir daug kas jais tiki.
Čiurlionis, gal ir Vydūnas, yra vieni iš tų keleto išrinktųjų. [...]4
Leonas
Ką rašiau Leonui Urbonui, atsakydamas į šį jo 1979 m. rugpjūčio laišką, šiek tiek atsispindi antrame jo laiške, išsiųstame (kaip rodo pašto antspaudas) 1980 m. birželio 12 d.
Mielas Vytautai,
„Vainikas Čiurlioniui“ nekietas, gana lengvai supintas. Gėlės, gėlės! Ne visos gyvos gėlės. Daugelis palietus čiuža kaip astrai, nuskinti pereitais rudenimis. Sveikinu vainiko pynėją.
„Dar vienas klaidžiojimas žemės takeliais paskui Čiurlionio šešėlį.“ Tiesa. Vėliau apie tai! [...]5
1 Aprašė Platonas (žr. dar toliau šiame laiške), nes pats Sokratas nepaliko rašytinių veikalų.
2 Paveikslų ciklo antroji dalis.
3 Iškart, akimirksniu pasireiškiančios.
4 Šiame ir kituose Leono Urbono laiškuose – jų turiu keturis, o savo juodraščių neaptinku – yra ir daugiau minčių apie M. K. Čiurlionį arba susijusių su Čiurlioniu. Ateičiai.
5 Apie V. Landsbergio apybraižų knygą „Vainikas Čiurlioniui“. V., 1980.